Lietuvos archeologija

Piliakalnių įtvirtinimai aprėpia ne tik gynybinę, bet ir socialinio statuso išraiškos funkciją, todėl jų įrengimo darbai, jų mastas galėtų būti svarbus požymis bandant išskirti galios centrus gyvenviečių sistemoje. Vadovaujantis šiuo požiūriu, straipsnyje analizuojami XIII–XIV a. Kernavės pilies, susidedančios iš keturių atskirų piliakalnių, įtvirtinimai bei juos įrengiant atlikti reljefo transformavimo darbai. Remiamasi specialiai šiuo tikslu 2018–2019 m. atliktais tyrimais – gręžiniais, georadaro profiliais, šurfais, taip pat ankstesnių metų kasinėjimais. Plačioje teritorijoje surinkti duomenys apie vietovės stratigrafiją leido ne tik rekonstruoti iki piliakalnių įrengimo buvusį paleoreljefą bei atliktas jo modifikacijas, bet ir atskleidė žmonių atliktų reljefo transformavimo darbų ir gamtinių geodinaminių procesų ryšį. Tyrimai parodė, kad piliakalnių įrengimas sukėlė didelio masto erozinius procesus, turėjusius lemiamą įtaką tiek pilies, tiek aplink ją įsikūrusio miesto raidai. Straipsnyje keliama hipotezė, kad Kernavės pilies ir miesto administracinės reikšmės praradimą XIV a. pabaigoje galėjo nulemti būtent žmonių veiklos sukelti eroziniai procesai.

Lietuvos vėlyvųjų viduramžių – ankstyvųjų naujųjų laikų (XIV a. pabaigos – XVIII a.) senkapių kontekste išsiskiria kapai, įkasti į geležies amžiaus pilkapius. Iki šiol Lietuvoje rasta mažiausiai 400 vėlyvų kapų 26-iuose pilkapynuose, dar bent apie 25-is pilkapynus turima fragmentiškos informacijos. Ankstyviausi kapai senuose pilkapiuose datuotini XIV a. pabaiga – XV a., tačiau masine tokia laidosena tapo XVI–XVII a. Pagrindinis šio papročio sklaidos arealas yra Žemaitija ir Šiaurės Lietuva. Įranga, orientacija, įkapių komplektais šie kapai niekuo neišsiskiria iš istorinių laikų senkapių. Kapinynų sugrįžimą į senuosius pilkapynus reikia sieti su Lietuvos christianizacija. Viena vertus, iki XVI a. Lietuvos provincijos gyventojų evangelizacija nebuvo intensyvi, todėl neįsitvirtino laidojimas bažnyčių šventoriuose ir krikščioniškos apeigos. Kita vertus, Reformacijos ir ypač Kontrreformacijos laikotarpyje sutankintas bažnyčių tinklas, išaugęs Bažnyčios spaudimas laikytis krikščioniškų laidojimo apeigų bei lupikiški mokesčiai už jas, krikščionybės autoriteto stoka galėjo skatinti gyventojų priešiškumą. Jiems teko ieškoti nuošalesnių vietų kapinynams, ir jas kai kurios bendruomenės rado senuose pagoniškuose pilkapynuose.

Straipsnyje kalbama apie viduramžių Lietuvos degintinių kapinynų (XIII–XIV a.) geografiją, topografiją ir aplinką, išskiriami ir apžvelgiami regioniniai laidojimo vietų panašumai bei skirtumai. Tyrimo tikslas – išnagrinėti viduramžių degintinių kapinynų bruožus ir apibrėžti laidojimo vietų sampratą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, straipsnyje pirmą kartą į XIII–XIV a. degintinius kapinynus žvelgiama kompleksiškai: nagrinėjamas kapinynų ir juos naudojusių bendruomenių santykis, ryšys su supančia aplinka, o laidojimo vietų atmintis ir vaizdiniai atskleidžiami remiantis kalbos bei tautosakos duomenimis. Pabaigoje degintinių kapinynų būklė aptariama žvelgiant iš šiandieninės paveldosaugos perspektyvos.