Lietuvos archeologija

Straipsnyje pristatome maisto liekanų keramikoje cheminių ir stabiliųjų anglies (δ13C) bei azoto (δ15N) izotopų tyrimų, vykdytų 2014–2017 m., rezultatus. Lietuvoje tai dar menkai išnaudotas informacijos apie priešistorinių žmonių mitybą šaltinis ir dar visai nauja tyrimų kryptis, pradėta vystyti kartu su Jungtinės Karalystės mokslininkais Lietuvos mokslo tarybai parėmus du projektus, todėl greta pirmųjų įžvalgų, hipotezių, išvadų siekiame atskleisti naujų metodų potencialą priešistorinių visuomenių tyrimuose. Gauti rezultatai stebėtinai gerai dera su archeologiniais, zooarcheologiniais, kaulo kolageno stabiliųjų izotopų duomenimis, daro priešistorinės ekonomikos ir mitybos paveikslą gerokai išsamesnį ir labiau pagrįstą. Šie tyrimai patvirtina ryškų pokytį nuo vandeninio maisto prie sausuminio – nuo žvejybos prie gyvulių auginimo daugelyje Lietuvos vietų vykus maždaug 2500 cal BC, kartu su Virvelinės keramikos kultūros žmonių pasirodymu. Svarbu tai, kad pajūrio gyvenvietėse net ir Virvelinės keramikos periodu vandeninio maisto resursų svarba ir toliau išliko didelė.

Disc brooches from the Roman Iron Age are very diverse in style and execution throughout Europe. Their diversity in the tarand cemetery areas of modern day Estonia and North Latvia is also very high, with many unique traits and some multidirectional infuences being observable. Therefore, regionality in the tarand cemetery areas will be studied through these diverse brooches in order to see whether some motifs, typological groups, or alloys were more preferred in some areas than in others. A typological and compositional approach has been adopted for this. Based on the distribution of certain groups of disc brooches, their surface treatment, and the direction of the infuences, two distinct areas can be seen: Northeast Estonia and Southeast Estonia–North Latvia. !e study shows how people in the tarand cemetery areas adopted foreign techniques and stylistic features in accordance with local preferences and used them in their local culture.

Ugnies ir dūmų signalai kelis tūkstantmečius buvo svarbi karinės komunikacijos dalis. Šis būdas neabejotinai naudotas ir viduramžių Lietuvoje. Literatūroje yra įsitvirtinęs stereotipinis medinių pilių sąšaukos laužais vaizdinys, nors jį tiesiogiai patvirtina vienintelis Petro Dusburgiečio kronikos epizodas. Straipsnyje, remiantis LiDAR duomenimis, mėginama teoriniu lygmeniu atsakyti, kokios buvo vizualių ryšių tarp Lietuvos piliakalnių galimybės, kiek jas lėmė reljefas, kokie sąšaukai tikėtinai buvo būtini papildomi ištekliai. Tam pasirinkti trijų regionų pavyzdžiai: kovų su Ordinu meto Nemuno pakrančių, Žemaitijos bei Tautų kraustymosi laikotarpio Pietryčių Lietuvos. Nustatyta, kad pirmuoju atveju galėjo efektyviai veikti linijinė, antruoju – patikima gardelinė vizualaus ryšio sistemos. Trečiajame regione piliakalnių sąšauka būtų daug sudėtingesnė. Šie skirtumai sietini tiek su regionų reljefu, tiek su nevienodais gynybiniais poreikiais. Pirmuoju ir antruoju atvejais pilių sistemos funkcionavo ilgametės Ordino grėsmės akivaizdoje, o trečiuoju staigūs antpuoliai nenulėmė perspėjimo sistemos susiformavimo.

Tyrinėjant XIII–XIV a. Kryžiaus karų epochos Baltijos regione reiškinius, su mirusiųjų kremavimu arba aukojimu susijusios struktūros bei jų radinių kompleksai yra vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių lietuvių pagonybės šaltinių. Minėtos struktūros Lietuvos archeologijos istoriografijoje buvo apžvelgtos arba trumpai paminėtos apibendrinamojo pobūdžio bei doktorantūros darbuose ir įvairaus pobūdžio straipsniuose. Tačiau net ir šioje negausioje istoriografijoje kremavimo arba aukojimo vietų struktūros plačiau neanalizuotos, o radinių kompleksai pateikti selektyviai ir vizualizuoti nekokybiškai. Daugiausia su mirusiųjų kremavimu arba aukojimu susijusių struktūrų aptikta Obelių kapinyne, kurį 1978–1983 m. kasinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologas Vytautas Urbanavičius. Darbe siekėme, nustatę Obelių kapinyne aptiktos laužavietės sudėtį, turinį ir viso komplekso radinius, rasti šios struktūros kapų sąveiką su laužaviete.

Straipsnyje pristatomas Lietuvoje iki šiol netaikytas žuvų liekanų tyrimų metodas – žuvų žvynų analizė. Jos metu identi%kuota žuvų šeima/rūšis, nustatytas preliminarus amžius ir dydis. Tyrimų medžiaga surinkta iš Bokšto g. 10D/14, Pranciškonų g. 4A ir Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų (M rūsio) archeologinių objektų. Sluoksniai, iš kurių paimti grunto mėginiai, datuojami XVI–XVII a. Gauti rezultatai skatina diskutuoti ne tik apie žuvų liekanų tyrimų svarbą, atkuriant praeities žmonių mitybą, bet ir apie būtinumą rinkti grunto mėginius, norint atlikti panašaus pobūdžio ekofaktų tyrimus.