Šiame straipsnyje siekiama ištirti būdus, kuriais Šalčininkų rajono gyventojai identifikuojasi su gyvenamąja vieta, darant prielaidą, jog socialinė atmintis, ypač krašto kultūroje gyvuojantys pasakojimai, daro didžiausią įtaką regioninio identiteto formavimuisi ir išlaikymui. Darbe aptariama, kaip vietiniai, šiame rajone gimę ir augę žmonės, brėžia jo kultūrines ribas. Teorinėje dalyje apibūdinamos naratyvų, regioninio identiteto ir socialinės atminties sąvokos siekiant šias sąvokas instrumentalizuoti. Nustatyta, jog tarp krašto žmonių galima išskirti du identifikavimosi su gyvenamuoju rajonu modelius: 1) kraštietiškas identitetas, kuris yra archajiškas ir laikomas neprestižiniu; 2) kraštietiško identiteto derinimas su etniniu identitetu.
The article explores how people identify with their ‘Saminess’. To understand this better, discourses of affects and emotions around the topic are analysed, particularly shame and inadequacy. They show how people ‘measure’ Saminess in relation to ‘proper’ Sami. I investigate here if this is a fault of a discursive dichotomy between modernity and tradition – the depiction of a traditional indigenous group forming in opposition to a coloniser’s modern identity.
Straipsnyje, remiantis Marijampolės mieste atliktu lauko tyrimu, keliamas klausimas, kaip Marijampolėje, kuri sovietmečiu plėtota kaip industrinis miestas, buvo pragyventi deindustrializacijos, nulemtos ekonominio posūkio iš sovietinės planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sukelti iššūkiai. Analizuojami aspektai, lėmę individualių veiklų susikūrimą ir plėtojimą; kaip plėtojamas lanksčiai organizuojamas darbas ir jo įvairovė kūrė naujas darbo vietas bei transformavo buvusio sovietinio industrinio miesto vietas; darbo sampratos pokyčiai. Straipsnyje atskleidžiama, jog deindustrializacijos sukelti iššūkiai buvo išgyventi pasitelktus verslumą ir neformalius pragyvenimo būdus: įvairią prekybą ir paslaugų teikimą, turinčius polinkį plėstis, įtraukti artimus asmenis ir formuoti naujas struktūras.
Pagrindinis šiame straipsnyje keliamas uždavinys – kontekstualizuoti Lietuvoje atliktus etnografinius / antropologinius posocializmo socialinių kultūrinių transformacijų tyrimus platesniame posocializmo antropologinių tyrimų lauke. Tai bus atliekama aptariant, ar ir kaip platesniame vadinamajame posocializmo antropologijos lauke išryškėjusios įtampos ir diskusijos, susijusios su regiono ir laikotarpio apibrėžtimi, konstruojamomis žiniomis ir nelygiaverčiais santykiais tarp Vakarų ir Rytų, atsiskleidė bei buvo sprendžiamos antropologų, atlikusių socialinių kultūrinių transformacijų po 1990 m. etnografinius tyrimus Lietuvoje. Kartu mėginsime atsakyti į platesnį klausimą – kaip Lietuvoje tyrimus atlikę antropologai savo darbuose konceptualizuoja socializmo įtaką vėlesniems procesams bei kokios yra posocializmo kaip laikotarpio chronologinės ribos remiantis šiais darbais