Lietuvos etnologija / Lithuanian ethnology

Sovietmečiu laiškų rašymas į spaudą buvo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucijos garantuota ir Komunistų Partijos struktūrų remiama praktika. Satyros ir humoro žurnalo „Šluota” skaitytojai rašydavo redakcijai apie įvairias kasdienes problemas, susijusias su viešąja aplinka, vartojimu ir žmonių darbo santykiais. Laiškai buvo kritinio pilietiškumo dokumentai, juose skaitytojai integravo ideologinius valstybės ir visuomenės kūrimo idealus bei ideologiškai nepriimtiną kritiką, netiesiogiai kritikuodami santvarką ar aukščiausią valdžią. Taigi „Šluota” – Komunistų Partijos Centro Komiteto propagandos organas – buvo ir aukščiausios valdžios bei santvarkos kritikos institucija. Ši kritika ir ja išreiškiama opozicija buvo valstybės sankcionuoto kritinio pilietiškumo išdava.

Po poros dešimtmečių pertraukos istoriografijoje vėl keliamas klausimas, ką reiškia „sovietinė psichiatrija“, tačiau kol kas faktiškai pamirštas kitas klausimas: ką reiškia būti sovietinėje psichiatrijos ligoninėje? Šį klausimą galėtume laikyti galimybe iš kitos perspektyvos pažvelgti į tą pačią problemą. Būti šiuo atveju reiškia ne tik patirti tam tikro psichiatrijos modelio nulemtą terapinį poveikį, bet ir patekti bei būti veikiamam nustatytų formalių institucinių taisyklių, neformalių socialinių santykių bei normų ir realiai egzistavusios, šį institucinį ir socialinį gyvenimą struktūravusios fizinės aplinkos. Šiame straipsnyje iš paciento perspektyvos mėginama rekonstruoti buvimo sovietų Lietuvos psichiatrijos ligoninėje kasdienybės patirtį fizinės aplinkos instituciniu ir socialiniu lygmenimis ir paaiškinti šios mikrosocialinės erdvės kitoniškumą.