Anthropology reveals a rich diversity of human cultures, while also highlighting our commonalities. The discipline is a distorted mirror of this unity in diversity, however, so long as anthropologists from only a few, privileged cultures dominate the process of global knowledge construction. The World Council of Anthropological Associations (WCAA) was founded to address this. The WCAA provides a global platform for democratic participation in the spirit of a new ‘world anthropologies’ paradigm, which recognises that our understanding of other cultures is perspectivistic, and hence, to be fully understood, every culture needs to be contemplated from the multiple perspectives of all ‘anthropologies’.
Straipsnyje, remiantis lauko tyrimų duomenimis, nagrinėjami šiauriniame Teherane gyvenančių iraniečių ritualinio mandagumo ta’ârof samprata bei praktikos ir jo raiška tarpkultūrinėje komunikacijoje. Analizuojama, kaip šiuolaikiniai iraniečiai suvokia ritualinį mandagumą, kokios ritualinio mandagumo praktikos sutinkamos dažniausiai, ar iranietiškojo mandagumo konfigūracija yra stabili pasikeitus kultūrinei aplinkai. Šiuolaikinės visuomenės ritualinio mandagumo tyrimui pasitelkiama įvaizdžio (ang. face) išsaugojimo teorija, taip pat straipsnyje remiamasi iraniečių įvaizdžio bei diasporos tyrimų duomenimis. Atliktas tyrimas parodo sostinės gyventojų eminį ta’ârof suvokimą, atskleidžia ritualinio mandagumo vartojimo praktikas ir parodo jo raiškos tendencijas tarp Lietuvoje gyvenančių iraniečių.
Susidomėjimas piligrimyste Šv. Jokūbo keliu nuosekliai auga. Kai kurie piligrimai savo piligriminę kelionę kartoja ne vieną kartą. Kyla klausimas, kokios piligrimystėje glūdinčios vertės ir motyvai skatina šiuolaikinį Vakarų visuomenės gyventoją keliauti į daug išteklių, pavyzdžiui, laiko, pinigų, ištvermės, reikalingą kelionę. Šio darbo tikslas – etnografiškai ištirti šių laikų piligrimo, keliaujančio Šiauriniu Šv. Jokūbo piligrimų maršrutu, motyvus ir kelionės patirtis. Darbe aprašomos kelionės metu išgyvenamos patirtys, maršruto specifika, analizuojama, kaip piligrimai konstruoja santykį su kitais piligrimais, taip pat su platesniąja viso kelio piligrimų bendruomene, ir kiek šis ryšys yra svarbus sudėtingoje piligriminėje kelionėje.
Straipsnio tikslas – nagrinėti lietuviškumą reprezentuojančius vaizdinius, kuriuos pirmame nelegaliame lietuviškame laikraštyje Aušra1 (1883–1886) iškėlė publikacijų autoriai, jų kultūrines prasmes ir ryšį su to meto moksliniais kontekstais. Straipsnis atskleidžia, kad praeitis, kaip ir kalba, ir daba (kultūra) yra Aušros autorių pasiūlyti lietuviškumą išreiškiantys teminiai laukai ir lietuviškumo vaizdinių kultūriniai ištekliai, dalyvaujantys kuriant lietuvių pasakojimą ,,apie save”. Jie įprasminami skirtingai. Tačiau XIX a. protodisciplininis ir konceptualus kalbotyros, istorijos ir etnologijos bei antropologijos integralumas suponuoja jų vidines sąsajas. Straipsnyje taip pat keliama mintis, kad miško ir piliakalnio vaizdinių prasmių gilumoje glūdi socialinės kultūrinės evoliucijos idėja ir kultūros kaip dinamiško reiškinio samprata.