Lietuvos istorijos institutas

In ethnographic research, participant observation and ethnographic view are inseparable from talking with people, hearing their stories, words and language. They are research actions, methods and sources of knowledge that supplement and enrich each other. However, in Lithuanian ethnology, it is historically characteristic to give priority to the methodology of an interview (enquiry) based on a questionnaire instead of observation. This article discusses the ethnographic experience during research on the Covid-19 pandemic, when it appeared that data from ethnographic interviews differs from, and even contrasts with, the facts of observation. The concept of ‘patchwork ethnography’, developed by anthropologists during the pandemic (Gűnel, Varma, Watanabe 2020), became an effective methodological and theoretical approach, which opened the way to understanding the reality of the pandemic.

Straipsnyje nagrinėjami pirmojo legalaus Lietuvoje leisto lietuvių dienraščio „Vilniaus žinios“ (1904–1909) programos ir turinio klausimai, tautinės pozityvistinės apraiškos ir lietuvybės aktualijos. Įvertinamos „Vilniaus žinių“ leidėjo Petro Vileišio politinės ir socialinės pažiūros, po 1863–1864 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje plitusi pozityvizmo ir „organinio darbo“ rezistencinė programinė nuostata. Straipsnyje empirinė medžiaga nagrinėjama etnologiniu požiūriu.

Straipsnio tikslas – nagrinėti lietuviškumą reprezentuojančius vaizdinius, kuriuos pirmame nelegaliame lietuviškame laikraštyje Aušra1 (1883–1886) iškėlė publikacijų autoriai, jų kultūrines prasmes ir ryšį su to meto moksliniais kontekstais. Straipsnis atskleidžia, kad praeitis, kaip ir kalba, ir daba (kultūra) yra Aušros autorių pasiūlyti lietuviškumą išreiškiantys teminiai laukai ir lietuviškumo vaizdinių kultūriniai ištekliai, dalyvaujantys kuriant lietuvių pasakojimą ,,apie save”. Jie įprasminami skirtingai. Tačiau XIX a. protodisciplininis ir konceptualus kalbotyros, istorijos ir etnologijos bei antropologijos integralumas suponuoja jų vidines sąsajas. Straipsnyje taip pat keliama mintis, kad miško ir piliakalnio vaizdinių prasmių gilumoje glūdi socialinės kultūrinės evoliucijos idėja ir kultūros kaip dinamiško reiškinio samprata.