This contribution aims to show that specific societies are often incorrectly regarded as particularly individualistic, and may be held to be characterised by a specific ‘political subjectivity’, displaying informal coalitions, consisting of informal networks that infiltrate public institutions and undermine the efficiency of the state. For the social sciences, informality has a questionable reputation, because it is at the root of social phenomena such as nepotism, cronyism, patronage, corruption and mafias. Further, the article shows that the State has the monopoly on legality, but lacks legitimacy. This contribution is based on long-term fieldwork in southern and southeast Europe.
1918–1940 m. spaudoje neretai sutinkame žodžius „Tautos šventė“, kuriais įvardijama svarbiausioji valstybės šventė, tačiau tai gali reikšti skirtingas šventes: Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo dieną, Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, Žolinę ir Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną. Straipsnyje analizuojamos 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje švęstos valstybės šventės. Išsikėlus tikslą atskleisti valstybės švenčių formavimą Lietuvoje remiantis istorinio lyginamojo metodo galimybėmis, keliami uždaviniai: atskleisti valstybės švenčių kūrimo dinamiką; išanalizuoti valstybės švenčių hierarchinės struktūros kaitą; aptarti valstybės švenčių šventimo formas ir visuomenės joms teikiamus prioritetus; taip pat apžvelgti Lietuvos valstybės švenčių savitumus 1920–1939 m. Lenkijos okupuotose Lietuvos teritorijose.
Straipsnyje siekiama aptarti ankstyvąjį vaiko auklėjimą šiuolaikinės (XXI a. pradžios) Lietuvos šeimoje. Apžvelgiamos vyraujančios vaiko auklėjimo šeimoje kryptys, dėmesį sutelkiant į pateikėjų emic perspektyvoje atsirandančias vaiko auklėjimo interpretacijas bei per jas atsiskleidžiančias vaiko ir vaikystės sampratas. Ši analizė atliekama pasitelkiant etnografinio lauko tyrimo medžiagą: 100 pusiau struktūruotų interviu su tėvais, kurių vaikai gimė XXI a. Remiamasi kultūros antropologės Adrie Kusserow individualizmo interpretacijų teorija. Šios autorės teigimu, skirtingi individualizmo stiliai – ji juos vadina švelniuoju (soft) ir kietuoju (hard) – pasižymi labai skirtingomis žmogaus, socialinės tvarkos, gyvenimo trajektorijos ir vaiko socializacijos sampratomis. Pasitelkiant šią teorinę prieigą analizuojama situacija Lietuvoje.
Ilgą laiką antrosios kartos imigrantų tyrimai rėmėsi dichotomine imigrantų įsitraukimo teorija, tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje atliktų tyrimų rezultatai parodė, jog daugiaetninėje aplinkoje antrosios kartos imigrantų tapatybės konstruojamos sumaišant ribas ir sujungiant erdves, esančias abipus etninių laukų. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip lietuvių kilmės antrosios kartos imigrantų, gyvenančių Londone, patirtys derinant dviejų skirtingų kultūrinių laukų lūkesčius – vieno, kuriamo tėvų namuose, kuriame vyksta transplantuotais kultūriniais / etninias modeliais gindžiamas gyvenimas, ir kito – dominuojančio už namų ribų – bei nuolatinio ribų tarp šių kultūrinių erdvių peržengimo praktikos įrėmina jų tautinės tapatybės darybos procesus. Straipsnyje remiamasi lauko tyrimo, atlikto 2013–2014 m. Londone, duomenimis.