Lietuvos istorijos metraštis /The Yearbook of Lithuanian History

1940 m. okupacijos sąlygomis vykę rinkimai klastoti visose fazėse: nuo kandidatų atrankos būdo iki Seimo nutarimų priėmimo. Tačiau rinkimuose dalyvavo didžioji dalis Lietuvos gyventojų. Jų apsisprendimą lėmė ne tik tiesioginio ir netiesioginio spaudimo priemonės: pasų žymėjimas, baimė tapti „liaudies priešu“, rinkimų išvakarėse įvykę buvusių politinių partijų lyderių areštai. Straipsnyje teigiama, kad didžioji dalis visuomenės neboikotavo rinkimų, nes turėjo politinių, socialinių iliuzijų. Juos skatino ir kylančios etninės įtampos. 1940 m. rinkimai vyko formuojantis socialiniam konfliktui, kurį paskatino politiniai procesai. Aktyvų dalyvavimą rinkimuose lėmė auganti etninė įtampa tarp lietuvių ir žydų, kurią sukėlė visuomenėje pradėjęs dominuoti įsitikinimas, kad žydai siekia įsitvirtinti Lietuvos politiniame-administraciniame aparate ir iš ten išstumti lietuvius. Daroma išvada, kad rinkimai nebuvo boikotuojami ir dėl visuomenės iliuzijų dėl prosovietinės, socialistine forma valdomos, tačiau nepriklausomos Lietuvos. Tikėta, kad balsavus už komunistų partijai nepriklausiusius kandidatus, išliks galimybė išvengti Lietuvos inkorporacijos į SSRS.

Remiantis vienu svarbiausių finansinės apskaitos dokumentų – pajamų ir išlaidų ataskaitų kasmetinėmis knygomis – straipsnyje aptarta Vilniaus miesto iždo problematika, taip pat miesto savivaldos institucijų, inkorporuotų į Rusijos biurokratinės valdžios hierarchinę sistemą, galimybės savarankiškai administruoti miesto finansus. Aiškinamasi, iš kokių pajamų formuotas miesto iždas, kaip keitėsi pajamų dinamika. Įvardijami pagrindiniai išlaidų paskirstymo parametrai: struktūra, dydžiai ir kaita.

Straipsnyje analizuojami Trečiajame Lietuvos Statute pateikti teismo rengiamų ir išduodamų dokumentų įvardijimai, jų samprata, taikymo sritis ir vieta teismo procedūrose. Taip pat siekiama atskleisti šių dokumentų ir jų pavadinimų kaitą vėlesniais amžiais (iki XVIII a. pabaigos) naudojantis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pavyzdžiu. Tyrimas atskleidžia, jog tuo pačiu terminu šaltiniuose pavadintas dokumentas įvairiu laiku reiškė skirtingus dalykus arba turėjo kelias prasmes tuo pat metu. XVII–XVIII a. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo teisminėje praktikoje vartota tik dalis Trečiajame Lietuvos Statute minimų terminų, o kai kuriuos bėgant laikui išstūmė kiti. XVIII a. pradėta vartoti daugybė naujų polonizuotų lotyniškos kilmės terminų. Tai siejama su Abiejų Tautų Respublikoje vykusiais unifikaciniais procesais, kurie turėjo įtakos pokyčiams teismo procedūroje.

Straipsnyje aptariamas Stanislovo Leščinskio, su Švedijos pagalba 1704 m. išrinkto Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Respublikos valdovu, apsilankymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1708 metais. Išsamiai nušviečiamas karaliaus vizitas Lietuvos sostinėje Vilniuje. Analizuojamos Stanislovo Leščinskio pastangos sustiprinti savo įtaką Lietuvoje, nesėkmingi bandymai sukurti atsvarą didelį Švedijos karaliaus Karolio XII pasitikėjimą turėjusiems Sapiegoms, remiantis kunigaikščiais Višnioveckiais. Konstatuojama, kad karaliui Stanislovui per jo susitikimus su Karoliu XII nepavyko įtikinti Švedijos karaliaus paremti Leščinskio puoselėtų „Respublikos nuraminimo“ koncepcijų. Remiantis Lietuvos ir Lenkijos valdovo sekretorių korespondencija, parodomas jo aplinkos požiūris į švedus.