Straipsnyje aptariamas piešimo mokymas XIX a. antroje pusėje Rusijos imperijos ir į jos sudėtį įėjusios Lietuvos mokyklose. Į tyrimo objektą žvelgiama ne tik kaip į specifinę estetinio lavinimo problemą, bet ir kaip į sociokultūrinį fenomeną, amžininkų įsitikinimu, turėjusį atlikti svarbų vaidmenį pedagogikos modernizavimo, visuomenės ugdymo, amatų ir pramonės plėtros procesuose. Išryškinamas su piešimo mokymu sietų socialinių projektų utopiškumas, jų principinis neįgyvendinamumas ekonomiškai atsilikusioje biurokratinėje-policinėje valstybėje.
Straipsnyje analizuojama Vilniaus jėzuitų personalinė sudėtis Lietuvos jėzuitų provincijos kontekste. Remiantis Jėzaus draugijos personalinės sudėties katalogais, aptariama jėzuitų institucijų, veikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje, ekonominė situacija, personalinės sudėties kiekybiniai pokyčiai, vienuolių sudėtis pagal kilmės regionus, kalbų žinojimą, turėtus akademinius laipsnius.