Straipsnyje analizuojama, kokia Romos katalikų dvasininkų tarnybos prasižengimų samprata funkcionavo pasaulietinės valdžios sferoje vadinamajame Šiaurės vakarų krašte (jam priklausiusiose Vilniaus ir Žemaičių (Telšių) vyskupijose) dešimtmečiais po 1863–1864 m. sukilimo ir iki XX a. pradžios. Nagrinėjama katalikų dvasininkų luomo teisinė situacija ir bausmių dvasininkams skyrimo praktika, besiformavusi po 1863–1864 m. sukilimo. Detaliau aptariant bausmes dvasininkams už tarnybos prasižengimus siekiama parodyti ne tik pasaulietinės valdžios požiūrį į dvasininkų luomą, bet ir dvasininkų socialinę laikyseną anuometinėje visuomenėje, požiūrį į savo luomo pareigas.
Istoriografijoje teigiama, kad 1387 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolio žemėms tapus krikščioniškomis, šioje valstybėje prasidėjo europeizacijos procesas. Tačiau menkai atsižvelgiama į jos politinio branduolio ir periferinių regionų, kuriuos sudarė rusėniškosžemės, skirtumus. Straipsnyje tiriama, ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškose žemėse europeizacijos procesas išties prasidėjo po 1387 m. Taip pat analizuojama, kuriam Europos regionui ar regionams būtų galima priskirti šias žemes. Straipsnyje aiškinsimės, kaip XIII–XVI a. buvo suvokiama Europa ir kokie pokyčiai tuo metu vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškose žemėse.
Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino (1316–1341) ir Algirdo (1345–1377) laiškuose reprezentuojama teisingumo samprata. Ji atskleidžiama pasitelkiant vėlyvųjų viduramžių epochos politinių idėjų istorijos tyrimus. Atliekant šį lyginamojo pobūdžio tyrimą, siekiama: pirma, identifikuoti lotyniškosios Europos politinio mąstymo sroves, turinčias sąlyčio taškų su tuo, ką sąlyginai galima vadinti prigimtinio teisingumo lietuviškąja versija; antra, išryškinti tas lotyniškosios Europos politinio mąstymo sroves, kurių tapomas tarptautinių santykių vizijas galėtume laikyti labiausiai nederančiomis su Gedimino ir Algirdo laiškuose reiškiamais principais.
Straipsnyje analizuojama situacija Lietuvoje paskutiniais vokiečių okupacijos mėnesiais, keliami klausimai, kaip 1944 m. pavasarį ir vasarą rengtasi gyventojų evakuacijai ir kaip ji vyko, kokią įtaką karo pabėgėlių traukimosi į Vokietiją mastui, žmonių politiniams lūkesčiams turėjo okupacinės valdžios propaganda ir lietuvių pogrindžio organizacijų svarstymai apie politinę bei karinę padėtį ir karo pabaigą.