Lietuvos istorijos metraštis /The Yearbook of Lithuanian History

Remiantis antisovietinio pasipriešinimo 1944–1953 m. dokumentais ir kitais šaltiniais, stengtasi nustatyti partizanų ateities nepriklausomos Lietuvos valstybės viziją, vaizdinį, nagrinėjamas pogrindžio narių projektuotas būsimos valstybės politinis, socialinis ir ekonominis modelis, jo pagrindiniai dėmenys ir principai, partizanų politinės minties evoliucija ir kontekstas.

1939 m. rudenį pradėjo veikti Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Vilniuje. Straipsnyje, remiantis archyvine ir istoriografine medžiaga, nagrinėjama diplomatinės institucijos veikla Vilniaus miesto kontekste, gilinamasi į konsulato steigimo motyvus, būsimo generalinio konsulo kandidatūros klausimą, atskleidžiami konsulato darbuotojų likimai.

Straipsnyje lyginamos Estijos, Lietuvos ir Latvijos 1920 m. pasirašytos taikos sutartys su Sovietų Rusija, aiškinamasi, ar baltiečiai nesiekė derėtis dėl taikos dar anksčiau, nei siūlė bolševikai, kodėl Baltijos šalys nesitarė derėtis kolektyviai, ir tai darė kiekviena atskirai. Tiriama, kokie buvo Estijos prioritetai ir su kokiais sunkumais ji susidūrė, pradėjusi derybas anksčiausiai, kodėl ji pagal sutartį gavo penkiskart daugiau pinigų nei Lietuva ir galėjo lengviau atgauti į Rusiją išvežtas kultūros vertybes nei abi pietinės kaimynės. Nagrinėjama, kodėl lietuviškoje taikos sutartyje nėra žodžio taika, bet yra 2 str. slaptas priedas, kodėl nė viena Baltijos šalis nesugebėjo į sutartis įtraukti nei istorinių argumentų, nei nuorodos į jų Nepriklausomybės paskelbimo aktus.

Straipsnyje aptariama, koks buvo jėzuitų požiūris į Sapiegų giminės hegemoniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokia buvo ir kaip kito jėzuitų nuostata bei veiksmų taktika XVII a. paskutiniame dešimtmetyje – XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, kai Lietuvą sukrėtė vidaus konfliktai, amžių sandūroje peraugę į vidaus karą. Remdamasis jėzuitiškais archyvais, autorius analizuoja: 1) Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir Vilniaus akademijos ginčą 1691–1693 m., kurio šerdis buvo nesutarimai dėl vyskupo, kaip Akademijos kanclerio, prerogatyvų ir jo valdžios studentams; 2) sunkią vienuolių padėtį ginčijantis Vilniaus vyskupui ir Lietuvos didžiajam etmonui bei Vilniaus vaivadai Kazimierui Jonui Sapiegai; 3) jėzuitų požiūrį į antisapieginę opoziciją bei jėzuitų veiksmus, kai grupuočių konfliktas Lietuvoje peraugo į vidaus karą, netrukus susiliejusį su Didžiuoju Šiaurės karu. Autorius pabrėžia jėzuitų priklausomybę nuo Sapiegų, kurie ne tik finansiškai rėmė ordino institucijas, bet ir turėjo galingą spaudimo įrankį – galimybę manipuliuoti skirstant kariuomenei pastovius ir žiemojimo vietas dvaruose bei renkant hibernos mokestį. Straipsnyje pastebima, kad jėzuitai prisidėjo prie Lietuvos didžiojo etmono ir jo giminės prestižo ir šlovės kūrimo, todėl Sapiegoms nepalanki bajorija įtarinėjo jėzuitus simpatizavimu Sapiegoms. Tai lėmė blogus jėzuitų santykius su antisapiegine opozicija, vadinamaisiais respublikonais. Tik tada, kai 1700 m. lapkričio 18 d. Sapiegų pajėgos buvo sumuštos Valkininkų mūšyje, jėzuitai buvo priversti ieškoti naujų globėjų, stengėsi užmegzti ryšius su pagrindiniais respublikonų vadais.

Straipsnyje aptariami kunigaikščio Boguslavo Radvilos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos kunigaikštystės generalinio gubernatoriaus, privataus gyvenimo aspektai, susiję su jo šeima, artimiausiais giminaičiais, taip pat jo patikėtiniais iš bajorų, kunigaikščio klientų. Tiriamas laikotarpis (1661–1666) buvo labai svarbus B. Radvilos asmeniniame gyvenime. Jis apima pasirengimą jo vedyboms su artima giminaite Ona Marija Radvilaite bei pirmuosius jų santuokos metus. Tuo metu nutiko ir kitas B. Radvilai svarbus įvykis – mirė jo brolis (įbrolis), Saksonijos–Lauenburgo kunigaikštis Pranciškus Erdmanas (Franz Erdmann von Sachsen- Lauenburg). Pagrindinis tyrimo šaltinis yra retai istorikų naudojamas paties B. Radvilos rašytas jo privatus dienoraštis, apimantis 1661–1666 m. laikotarpį. Pasitelkta ir B. Radvilos korespondencija

Straipsnyje tiriamos Vilniaus miesto pajamos iš svarstyklių ir saikavimo XV– XVIII a. Analizuojamas svarstyklių ir saikavimo teisinis reglamentavimas, atsiradimo laikas, svarstyklių pareigūnų darbo specifika, šios rūšies pajamų dydis miesto ižde ir kt.