Lietuvos istorijos metraštis

Atsižvelgiant į istoriografijoje įsitvirtinusias nuomones apie 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegijos Brastos žydams prototipus, privilegijos kilmę ir jos gavėjus, pateikiamas naujas požiūris ir interpretuojami anksčiau istoriografijoje kelti klausimai. Pasitelkus naujus šaltinius straipsnyje siekiama verifikuoti istoriografijoje įsitvirtinusias nuomones, permąstant jas ieškoma atsakymų į kelis pagrindinius išsikeltus klausimus: kas buvo Vytauto privilegijos žydams prototipas? Kas galėjo būti šios privilegijos gavėjai? Kiek ir ar privilegija buvo adaptuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės realijoms?

Straipsnyje tyrinėjamas Užnemunės sociokultūrinis laukas XIX a. pradžioje. Keliamas klausimas apie bajorijos (žiemionių) požiūrį į valstiečių laisvinimą. Pagrindžiama reprezentatyvi tyrimo imtis – Marijampolės seimelio dalyviai; joje išskiriami lyderiai – Pavieto taryba ir subprefektas. Nagrinėjami šių lyderių tekstai – oficialūs 1814 m. laiškai Vidaus reikalų ministerijai, vadinamoji „Valstiečių anketa“; ji gretinama su analogiškais Varšuvos kunigaikštystės lenkiškų pavietų tekstais. Rinktinių Marijampolės bajorų terminijoje ir retorikoje įžvelgiama luominio mentaliteto erozija; numanomos sąsajos su politiniu ir intelektiniu šalies avangardu, konstatuojama empatija valstiečių problemų atžvilgiu. Įžvelgiama valstybinio lygio atsakomybė, Pavieto tarybai teigiant, kad reformoms būtina stabilios valdžios palaikoma bendroji ekonomikos gaivinimo ir intensyvinimo sistema. Suvalkijos bajorų tekstai teikia netiesioginės informacijos apie valstiečių sociumo emancipacijos lygmenį: pripažįstama valstiečių teisinė, ekonominė, moralinė autonomija, reiškiama pagarba valstiečio „asmens interesui“. Svarbi ekonominės Užnemunės ūkininkų emancipacijos ištaka – Prūsų aneksijos periodu išaugusi grynųjų pinigų cirkuliacija

Straipsnyje nagrinėjamas istoriografijoje negvildentas XIX a. bajorų istorijos aspektas – stambios dvarininkės Apolinaros Žabaitės-Pliaterienės (Apolinara z Żabów Platerowa, ~1780–1847) savarankiškas tėvoninių dvarų valdymas. Tai vienintelis aptiktas atvejis, kai moteris valdė vyro nuosavybę jam gyvam esant, kas prieštaravo Lietuvos teisei. Pagrindinis dėmesys skiriamas dvarininkės pastangoms apsaugoti nuo konfiskacijos Aluotų, Dusetų ir Padustėlio dvarus, sudariusius Kazimiero Pliaterio (Kazimierz Plater, 1779–1819) ir jo sūnų Vladislovo (1808–1889) bei Cezario (1810–1869) Pliaterių tėvoniją. Aptariamas moteriškos ir vyriškos nuosavybės susidarymas, paliečiamas sutuoktinės pasoginio kapitalo ir brangenybių hipotekos klausimas, dvarų skolų atsikratymas ir teisinės priemonės, leidusios pasiekti moters vienvaldystę tėvonijoje. Pirmą kartą plačiai naudojami Dusetų dvaro archyvo dokumentai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Straipsnyje nagrinėjami pirmojo legalaus Lietuvoje leisto lietuvių dienraščio „Vilniaus žinios“ (1904–1909) programos ir turinio klausimai, tautinės pozityvistinės apraiškos ir lietuvybės aktualijos. Įvertinamos „Vilniaus žinių“ leidėjo Petro Vileišio politinės ir socialinės pažiūros, po 1863–1864 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje plitusi pozityvizmo ir „organinio darbo“ rezistencinė programinė nuostata. Straipsnyje empirinė medžiaga nagrinėjama etnologiniu požiūriu.

Straipsnyje, remiantis archyvine ir istoriografine medžiaga, nagrinėjama Vilniaus miesto teritorinė plėtra XX a. antrojoje pusėje. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžios pradėtas realizuoti „Didžiojo Vilniaus“ planas galutinai įgyvendintas po Antrojo pasaulinio karo. Tuomet sovietinės valdžios sprendimais Vilniaus teritorija buvo ne tik dar labiau išplėsta, bet ir urbanizuota. Miestas iš tikrųjų tapo didelis ir užstatytas. Straipsnyje dėmesys koncentruojamas į tuometinės valdžios sprendimus geografiškai plėsti miestą, jų įgyvendinimą, plėtros įtaką demografinei struktūrai ir jos pokyčiams.

1941 m. birželio 7–8 d. JAV lietuvių tautininkų organizuotoje konferencijoje, vykusioje Tabor Farmoje (Mičiganas), įkurta politinė organizacija ‒ Lietuvai vaduoti sąjunga istorikų dar netyrinėta. Tai buvo praktinis žingsnis pasitraukiant iš bendros JAV lietuvių patriotinių srovių organizacijos ‒ Amerikos lietuvių tarybos (toliau ‒ ALT). Tačiau jau pastebimas iki tol susiskaldžiusių tautininkų telkimo ir jų vadovybės centralizavimo procesas. Tam įtakos turėjo prezidentas Antanas Smetona, 1941 m. kovo 10 d. atvykęs į JAV. Tautininkų partneriai – katalikai ir ypač socialistai – jį sutiko šaltai ir nedraugiškai. Tai žeidė JAV lietuvių tautininkų, kurie tikėjosi A. Smetonos asmenį panaudoti Lietuvos laisvinimo kovoje, jausmus. Be to, JAV lietuvių katalikų vadovų vykdoma aukų rinkimo politika ir reiškiamos pastabos dėl finansų savo partneriams Lietuvai gelbėti taryboje netenkino tautininkų. Konferencijoje Tabor Farmoje buvo nutarta Lietuvos laisvinimo akciją vykdyti atskirai nuo ALT, plačiau įtraukiant garsius JAV politikus ir visuomenininkus, palaikančius Lietuvos nepriklausomybę.