Lietuvos istorijos institutas

In this article the author attempts to answer the question of what role was played by the volost' court, which was integrated into the peasant self-governance model, in the transformation of the post-serfdom village. The research was complicated by the scarce availability of volost' court documentation from before this court’s reform in 1889, which only began in the Northwest Provinces in 1903. Nonetheless, the surviving activity reviews of volost' administration and peace arbitrators, peasants’ complaints, the few remaining volost' court judgement and sentencing books from the chosen period, officials’ reports, correspondence, press publications and alike do allow identifying the problems that arose with the peasantry’s integration into the modernising society. Officials’ reports show that the government’s prime concern was whether volost' courts were abiding by procedural requirements and were not violating the boundaries of their competence. Following the vaguely understood customary law, the volost' court would tolerate self-government officials’ interference into its work and the bribing of judges. The peasantry soon grew accustomed to "its own" court, and would address it regarding complicated relations within the immediate and extended family or community, and seek the implementation of court judgements. However, the volost' court was intended for resolving limited infringements within the nomenclature, and given that it was a local institution it hardly contributed to the modernisation of the village, while the nature of the volost' court’s activities forced the government and society to raise questions about its reform or dissolution.

Straipsnyje aiškinamasi, kaip valstiečių savivalda veikė pobaudžiavinį kaimą. Analizei pasirinkti trys kaimo kismo aspektai, svarbūs dėl įtampų ir konfliktinių situacijų, kylančių kuriant naujus buvusių baudžiauninkų santykius su valdžia ir savivaldos pareigūnais. Remiantis

Straipsnyje nagrinėjamas istoriografijoje negvildentas XIX a. bajorų istorijos aspektas – stambios dvarininkės Apolinaros Žabaitės-Pliaterienės (Apolinara z Żabów Platerowa, ~1780–1847) savarankiškas tėvoninių dvarų valdymas. Tai vienintelis aptiktas atvejis, kai moteris valdė vyro nuosavybę jam gyvam esant, kas prieštaravo Lietuvos teisei. Pagrindinis dėmesys skiriamas dvarininkės pastangoms apsaugoti nuo konfiskacijos Aluotų, Dusetų ir Padustėlio dvarus, sudariusius Kazimiero Pliaterio (Kazimierz Plater, 1779–1819) ir jo sūnų Vladislovo (1808–1889) bei Cezario (1810–1869) Pliaterių tėvoniją. Aptariamas moteriškos ir vyriškos nuosavybės susidarymas, paliečiamas sutuoktinės pasoginio kapitalo ir brangenybių hipotekos klausimas, dvarų skolų atsikratymas ir teisinės priemonės, leidusios pasiekti moters vienvaldystę tėvonijoje. Pirmą kartą plačiai naudojami Dusetų dvaro archyvo dokumentai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve.

The article presents an analysis of the rich collection of private correspondence of the Białłozor, Koncza and Römer families. The addressees and addressers were from a group of inter-married landed nobility, thus the personal destinies of the representatives of these families were associated with the most important political, social and cultural processes underway in the first half of the 19th century. As a result, their correspondence is considered a broad history source. The accounts made of the same events, circumstances and experiences created a uniform narrative characteristic of a group of people sharing a similar sense and view of the world and value system. The correspondence discussed here is suitable for researching the sociocultural model of this group, formed through self-perception, the perception of others and the world.

Straipsnyje aptariamas iki šiol nepastebėto XIX a. genealogijos mylėtojo, Dysnos apskrities dvarininko Adomo Krescencijaus Gabrieliaus Lopacinskio (Adam Krescenty Gabriel Łopaciński, 1826 – po 1893 m.) rankraštinis palikimas, saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve, Mokslo bičiulių draugijos fonde. Rankraštinį palikimą sudaro asmeniniai, šeimos ir giminės dokumentai, keli laiškai. Vertingiausia jo dalis – įspūdingos apimties medžiaga LDK bajorų giminių genealogijai. A. Lopacinskio rašytinis palikimas leidžia kalbėti apie bajorų dvare veikusią istorinės atminties ir genealogijos dirbtuvę, kurioje puoselėta giminių istorijos rašymo kultūra. Straipsnyje rekonstruojama A. Lopacinskio biografija, aiškinamasi, kaip atrodė jo genealogijų dirbtuvė, kas ją sudarė, kaip ir kas naudojosi joje sukauptomis žiniomis, kaip XIX a. antrosios pusės bajoras suvokė aukščiausios visuomenės grupės įatmintinimą.

Straipsnyje nagrinėjama, kaip Rusijos imperijos prisijungtose žemėse vykęs privalomas bajorystės patikrinimas virto kilminės bajorijos masiniu genealoginiu sąjūdžiu. Tiriama, kaip buvusios LDK bajorai individualiai ir kolektyviai kūrė giminės genealogiją. Atkreipiamas dėmesys į bajorystę įrodančių dokumentų ir bajorų deputacijose sudarytų bajorystės išvadų raštų bei genealogijos knygų pobūdį. Remiantis Vilniaus bajorų deputacijoje suformuotomis bajorystės bylomis, analizuojamas įvairių bajorų grupių (aristokratų, dvarininkų ir smulkiųjų bajorų) santykis su giminės praeitimi ir jų genealoginės savimonės apraiškos.