Straipsnyje, remiantis lauko tyrimo duomenimis, nagrinėjamos migrantų iš Lietuvos, gyvenančių Norvegijoje, pilietybės sampratos. Analizuojama, kokias prasmes migrantai suteikia savo kilmės (Lietuvos) ir atvykimo valstybių (Norvegijos) pilietybėms. Klausiama, kokie svertai nulemia lietuviškos pilietybės išsaugojimą ar jos atsisakymą. Vadovaujamasi antropologijoje naudojama pilietybės kaip kultūrinio priklausymo samprata. Išskirtos trys dažniausiai migrantų iš Lietuvos nurodomos vyraujančios pilietybės sampratos: lietuviškos pilietybės sąmoningas išsaugojimas, Norvegijos pilietybės priėmimo, bet nesitapatinimo, ir trečioji – tapatinimosi su Norvegijos pilietybe.
Straipsnyje siekiama atskleisti kaimyniškų ryšių raišką remiantis trijose vietovėse gyvenančių žmonių patirtimi. Atvejo analizė paremta 2017– 2018 m. atliktu etnografiniu lauko tyrimu Kernavės miestelyje (Širvintų r.), Marijampolio kaime ir Nemėžio gyvenvietėje (abu Vilniaus r.). Siekiant šio tikslo keliami uždaviniai: atkleisti, kaip tirtų vietovių žmonės apibūdina kaimynystę, atsakyti į klausimus, ar yra diferencijuojamas požiūris į atskirus kaimynus, kokios savitarpio pagalbos formos sieja kaimynus, ar ir kaip konstruojamas bendras kaimynų kasdienis ir šventinis bendravimas ir kokį poveikį kintantiems kaimynų ryšiams turi kintanti gyvenamoji vieta.
‘No human beings, at whatever stage of culture, completely eliminate spiritual preoccupations from their economic concerns’ (Malinowski 1935: xx). Drawing on the history and theory of economic anthropology from the pioneering investigations of Bronislaw Malinowski to the work of a postdoctoral research team at the Max Planck Institute for Social Anthropology (Halle/S) between 2009 and 2012, this paper* explores the interface between ritual and the economy in socialist and post-socialist Eastern Europe. The ruptures of early socialism gave way to a re-embedding of the economy that was especially dynamic in the sphere of the household. By contrast, postsocialist disembedding is proving harder to modify.