Lietuvos archeologija

Ugnies ir dūmų signalai kelis tūkstantmečius buvo svarbi karinės komunikacijos dalis. Šis būdas neabejotinai naudotas ir viduramžių Lietuvoje. Literatūroje yra įsitvirtinęs stereotipinis medinių pilių sąšaukos laužais vaizdinys, nors jį tiesiogiai patvirtina vienintelis Petro Dusburgiečio kronikos epizodas. Straipsnyje, remiantis LiDAR duomenimis, mėginama teoriniu lygmeniu atsakyti, kokios buvo vizualių ryšių tarp Lietuvos piliakalnių galimybės, kiek jas lėmė reljefas, kokie sąšaukai tikėtinai buvo būtini papildomi ištekliai. Tam pasirinkti trijų regionų pavyzdžiai: kovų su Ordinu meto Nemuno pakrančių, Žemaitijos bei Tautų kraustymosi laikotarpio Pietryčių Lietuvos. Nustatyta, kad pirmuoju atveju galėjo efektyviai veikti linijinė, antruoju – patikima gardelinė vizualaus ryšio sistemos. Trečiajame regione piliakalnių sąšauka būtų daug sudėtingesnė. Šie skirtumai sietini tiek su regionų reljefu, tiek su nevienodais gynybiniais poreikiais. Pirmuoju ir antruoju atvejais pilių sistemos funkcionavo ilgametės Ordino grėsmės akivaizdoje, o trečiuoju staigūs antpuoliai nenulėmė perspėjimo sistemos susiformavimo.

Straipsnyje kalbama apie viduramžių Lietuvos degintinių kapinynų (XIII–XIV a.) geografiją, topografiją ir aplinką, išskiriami ir apžvelgiami regioniniai laidojimo vietų panašumai bei skirtumai. Tyrimo tikslas – išnagrinėti viduramžių degintinių kapinynų bruožus ir apibrėžti laidojimo vietų sampratą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, straipsnyje pirmą kartą į XIII–XIV a. degintinius kapinynus žvelgiama kompleksiškai: nagrinėjamas kapinynų ir juos naudojusių bendruomenių santykis, ryšys su supančia aplinka, o laidojimo vietų atmintis ir vaizdiniai atskleidžiami remiantis kalbos bei tautosakos duomenimis. Pabaigoje degintinių kapinynų būklė aptariama žvelgiant iš šiandieninės paveldosaugos perspektyvos.