Lietuvos istorijos institutas

At the beginning of the 19th century (probably, also in the 18th century), in Calvinist writing greater attention started to be paid to the needs of the addressee – they dared to deviate more from the Polish tradition, and translations solely very closely related to the Polish source were no longer prepared. This is demonstrated by the results of the studies of Seanas Katechizmas (hereinafter referred to as SK). 1. The Calvinist work Seanas Katechizmas (1803), which was prepared for the press by Mykolas Cerauskas, is not homogeneous. The quotes from the Bible, hymns and prayers (except one), with minimal amendments, were taken from the catechism and primer Pradžios pamokslas (hereinafter referred to as PP) of 1680, from which the alphabet and examples of syllables as well as numbers were also taken. SK’s foreword and one prayer (“Małda Rita untra” SK 29–30) were prepared by Mykolas Cerauskas himself, which is evidenced by his other work, Kozonis padekawonies, coinciding features of spelling and language of the texts. 2. The main text, catechism (i.e. teaching the truths of faith), is of a slightly different spelling, language, and content than the texts of PP and those prepared by Cerauskas. Therefore, it was not prepared by Cerauskas. However, similarly to Cerauskas, the anonymous author was from the area of eastern Aukštaičiai (probably, Panevėžys) area (as demonstrated by part of the phonetic features, including reduced verb forms), but from a dialect that is rather farther to the west (this is reflected by some of the nasal reflexes). Unlike Cerauskas, the author managed to better overcome the peculiarities of his native dialect and to adhere to the norms of the middle variant (however, it is also true that more accurate spelling tradition, <ea> writing and other, were not taken over). 3. It is highly likely that in the 18th century, a significantly revised manuscript version of the catechism and primer was prepared. It departed from previously existing Lithuanian and Polish Calvinist catechisms (“Who are you?” type of catechism order). It was simplified even more than PP and was adapted to teach children. The main texts of faith ‒ the Lord’s Prayer, the Confession of Faith, the Decalogue, and the description of the sacraments ‒ departed from the versions of the 17th century very little but their order of presentation and the introductory part of the catechism were different. The author of this manuscript was probably a Calvinist priest who worked in a parish school. There is a lack of data to determine whether more catechism versions were developed at that time. 4. Despite its unusual structure, its difference from the catechisms of the “Who are you?” type, the manuscript catechism was included in the SK work of the early 19th century and, with a minor addition and other existing SK texts, was replicated under the title of the Shorter Catechism (Trumpas Katechizmas) in 1860s.

Tautinė edukacinė komisija jos sudarymo metu 1773 m. dar neturėjo savo būsimos organizacinės struktūros vizijos. Šios struktūros kūrimas truko gana ilgai ir buvo patvirtintas tik po dešimties metų, 1783 m. Tautinės edukacinės komisijos nariams priėmus „Nuostatus, skirtus akademiniam luomui ir mokykloms Respublikos kraštuose“. Remiantis šiais „Nuostatais“, Abiejų Tautų Respublika buvo padalyta į 10 švietimo apygardų: 6 – Lenkijos Karalystėje ir 4 – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsteigtos Lietuvos, Naugarduko, Žemaitijos ir Polesės švietimo apygardos. Straipsnyje pristatomas bendras Lietuvos apygardos vidurinių mokyklų, veikusių Gardine, Vilniuje, Balstogėje, Vyšniave, Pastovyse, Valkaviske, Merkinėje, Lydoje ir Ščiutine, vaizdas. Atskleidžiama šių mokyklų veikla, mokytojų korpusas, mokinių sudėtis, mokymo programos įgyvendinimo problemos, mokymo sėkmės ir nesėkmės.

Susidomėjimas piligrimyste Šv. Jokūbo keliu nuosekliai auga. Kai kurie piligrimai savo piligriminę kelionę kartoja ne vieną kartą. Kyla klausimas, kokios piligrimystėje glūdinčios vertės ir motyvai skatina šiuolaikinį Vakarų visuomenės gyventoją keliauti į daug išteklių, pavyzdžiui, laiko, pinigų, ištvermės, reikalingą kelionę. Šio darbo tikslas – etnografiškai ištirti šių laikų piligrimo, keliaujančio Šiauriniu Šv. Jokūbo piligrimų maršrutu, motyvus ir kelionės patirtis. Darbe aprašomos kelionės metu išgyvenamos patirtys, maršruto specifika, analizuojama, kaip piligrimai konstruoja santykį su kitais piligrimais, taip pat su platesniąja viso kelio piligrimų bendruomene, ir kiek šis ryšys yra svarbus sudėtingoje piligriminėje kelionėje.

Imperatoriaus Nikolajaus II paskelbtas 1905 m. spalio 17 d. manifestas iš esmės pakeitė Rusijos imperijos valdymo sistemą. Pagrindinis rezultatas, paskelbus šį dokumentą, buvo renkamos Valstybinės dūmos institucijos įkūrimas, politinių partijų ir apskritai visuomeninės politinės veiklos legalizavimas. Šalia to įvyko ir iki to meto uždraustų tautinių bei religinių judėjimų emancipacija. Todėl imperinė valdžia nutraukė iki 1905 m. vykdytą rusų, rusiškumo ir stačiatikybės protegavimą. Šie pokyčiai ypač pasijuto tose imperijos vietose, kur rusai sudarė tautinę mažumą. Šiaurės vakarų gubernijos atsidūrė naujos tautinės ir religinės kovos sūkuryje, todėl Vilniaus rusų bendruomenė buvo priversta organizuotis, kurti savas politines ir visuomenines organizacijas, ginti ir bandyti susigrąžinti buvusias privilegijas bei dalyvauti naujame imperijos politiniame gyvenime. Vienos stipriausių 1905–1915 m. veikusių Vilniaus rusų politinių jėgų buvo nuosaikūs dešinieji, pirmiausia sietini su partijų „Spalio 17-osios sąjunga“ bei „Visos Rusijos nacionaline sąjunga“ Vilniaus skyriais. Visgi dėl gilių ideologinių ir asmeninių konfliktų tiek šios grupės viduje, tiek pačioje Vilniaus rusų bendruomenėje nuosaikus dešinysis sparnas nesugebėjo išsilaikyti kaip stabili politinė ir visuomeninė jėga ir nunyko dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.

This text draws attention to the so-called Freemasonry movement, which intensified and expanded in Europe in the 18th century. Characterised by freedom of thought and culture, as well as an abundance of ideas, the Age of Enlightenment influenced the mentality of educated intellectuals in the 18th and 19th centuries. Therefore, it is only natural that a large number of intellectuals were members of different Masonic organisations. By promoting the moral development of people, Masons regarded education as one of their main goals. Among them was Heinrich Theodor von Schön (1773–1856), a prominent politician, Prussian statesman, and well-known figure in education and culture, as well as President of the Gumbinnen district in East Prussia and later Oberpresident (the Chief President) of East and West Prussia. Under his administration, many important reforms related to East Prussia were carried out. Schön became a member of the Masonic Society at the age of 20 (1795). Schön’s Masonry is undoubtedly an important element in a careful examination of his activities related to Prussia. Possible reasons behind his decision to became a member of the Freemasonry were the encouragement he received from his father Johann Theodor Schön (1744–1796), who was also a member of a few Masonic lodges, or due to the fact that other professors at the University of Königsberg also belonged or were closely related to the Masonic Society (Christian Jakob Kraus, 1753–1807; Friedrich Leopold von Schrötter, 1743–1815; Theodor Anton Heinrich von Schmalz, 1760–1831 and others). The lecturers who influenced Schön’s worldview might also have had an impact on his decision to belong to a Masonic Society. It is important to mention that throughout Schön’s activities, he maintained a huge network of contacts and relationships with well-known and important Prussian figures, who were members of different Masonic lodges at that time. Masonic echoes are found in Schön’s correspondence. He communicated and corresponded with many well-known personalities who also belonged to various lodges in Prussia (Johann Gottfried Frey, 1762– 1831; Friedrich Wilhelm Heinrich Alexander von Humboldt, 1769–1859; Karl August Fürst von Hardenberg, 1750–1822 and many others). Schön pursued an education policy favourable to East Prussia. He founded new elementary schools, worked to improve teaching, founded a teaching seminary in Karalene (1811) and contributed to the founding of the Society for Child Care (1827). Schön also founded a newspaper in Gumbinnen to create a connection with the people of East Prussia. These transformations put in motion by Schön are closely linked to the values declared by the Masons – the promotion of education, the improvement of society and the pursuit of philanthropic activities.

Straipsnio tikslas – nagrinėti lietuviškumą reprezentuojančius vaizdinius, kuriuos pirmame nelegaliame lietuviškame laikraštyje Aušra1 (1883–1886) iškėlė publikacijų autoriai, jų kultūrines prasmes ir ryšį su to meto moksliniais kontekstais. Straipsnis atskleidžia, kad praeitis, kaip ir kalba, ir daba (kultūra) yra Aušros autorių pasiūlyti lietuviškumą išreiškiantys teminiai laukai ir lietuviškumo vaizdinių kultūriniai ištekliai, dalyvaujantys kuriant lietuvių pasakojimą ,,apie save”. Jie įprasminami skirtingai. Tačiau XIX a. protodisciplininis ir konceptualus kalbotyros, istorijos ir etnologijos bei antropologijos integralumas suponuoja jų vidines sąsajas. Straipsnyje taip pat keliama mintis, kad miško ir piliakalnio vaizdinių prasmių gilumoje glūdi socialinės kultūrinės evoliucijos idėja ir kultūros kaip dinamiško reiškinio samprata.

Straipsnyje aptariamas iki šiol nepastebėto XIX a. genealogijos mylėtojo, Dysnos apskrities dvarininko Adomo Krescencijaus Gabrieliaus Lopacinskio (Adam Krescenty Gabriel Łopaciński, 1826 – po 1893 m.) rankraštinis palikimas, saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve, Mokslo bičiulių draugijos fonde. Rankraštinį palikimą sudaro asmeniniai, šeimos ir giminės dokumentai, keli laiškai. Vertingiausia jo dalis – įspūdingos apimties medžiaga LDK bajorų giminių genealogijai. A. Lopacinskio rašytinis palikimas leidžia kalbėti apie bajorų dvare veikusią istorinės atminties ir genealogijos dirbtuvę, kurioje puoselėta giminių istorijos rašymo kultūra. Straipsnyje rekonstruojama A. Lopacinskio biografija, aiškinamasi, kaip atrodė jo genealogijų dirbtuvė, kas ją sudarė, kaip ir kas naudojosi joje sukauptomis žiniomis, kaip XIX a. antrosios pusės bajoras suvokė aukščiausios visuomenės grupės įatmintinimą.

1756 m. Vilniuje įsteigta pijorų kolegija (Collegium Nobilium) iki šiol nesulaukė monografinių tyrimų. Ši ypatinga pijorų institucija buvo svarbus etapas šv. Juozapo Kalasanto įkurtos vienuolijos organizacinės struktūros raidoje, tiek ir vienuolijai įgyvendinant naują edukacinę programą. Ją galime laikyti vienu iš Europos civilizacijos stulpų. Steigdami kolegiją Vilniuje pijorai sekė Romos Collegium Nazarenum bei Stanisławo Konarskio Varšuvoje įkurtos Collegium Nobilium pavyzdžiais. Šių mokyklų siekis buvo palengvinti Bažnyčios mokymą, padėti formuoti ir kontroliuoti visuomenės elitą, įtvirtinti turtingųjų klientų įsitikinimą, kad nėra jokio prieštaravimo tarp teologijos ir likusiųjų mokslų, taip pat suderinti ugdymo tikslus su valstybės ir šeimos (giminės) tikslais. Pijorų keliami pavyzdiniai ugdymo tikslai stiprino vienuolijos prestižą bei įtaką, kuri per viešus pasirodymus, „akademijas“, teatro ir mėgėjų spektaklius plito toli už mokyklos bendruomenės

Straipsnyje analizuojamas vieno žymiausių XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių ir Lietuvos vyriausioje mokykloje dėsčiusių mokslininko botaniko prancūzo Žano Emanuelio Žilibero gyvenimo epizodas – bandymas jį nunuodyti 1782 m. Remiantis teisminėmis bylomis ir profesoriaus bei jo žmonos asmenine korespondencija, atkuriamos pasikėsinimo detalės ir reakcija į šį įvykį.

The article summarizes data on the training of painters and sculptors in the eighteenth-century workshops of the Radvilas’ artists. We seek to evaluate it in the context of the educational phenomena of early modern times. The analysis concerns organization of training, teaching practices, and their dissemination. In the eighteenth century, training of the subjects was carried out in the Radvilas’ residences of several generations. Some teachers were subjects of the dukes, some – arrivals working under contracts. The Radvilas continuously renewed the manor using qualified masters. Some of them were foreigners, experienced artists that mastered different art techniques. Training usually took place in the manor although there are known cases of sponsored trips of the artists to larger cities of the Commonwealth of Both Nations, where subjects improved their skills in the workshops of local artists. In the Radvilas’ residences practical training was dominant. Basics of drawing were studied first, pupils drew sculptural models, copied paintings from the collections of the aristocrats, assisted to masters in implementing orders from the dukes. Thus training in the Radvilas’ residences was performed using practices common in training artists of the early modern times. In the context of training of the Radvilas’ artists stands out the project by Jeronimas Florijonas Radvila to establish a drawing school, which had to be directed by a member of the Viennese academy of painting, sculpture and architecture, painter and drawer Lorenzo Titian de Vecceli. Perhaps in 1756, an eight- year contract was concluded according to which he was to teach young men the drawing of landscapes, figures and ornaments. In the contract this drawing school was called academy, probably after a fashion of the similar eighteenthcentury European, often small ones, schools, called academies. In Biala of Podlasie, Lorenzo Titian worked until the death of Florijonas Radvila in 1760. Although almost there is no data on activities of this artist in Biala, it is probable that the master was teaching to draw. Titian’s work for Radvila was brief and, possibly, did not have any significant influence on the education of the local artists. Despite this, Radvila’s idea and start of its implementation showed the need for higher level training of artists. Links of the Radvilas’ artists with professional and specialized educational institutions were rare. In the residences of the dukes, just like in the rest of the Grand Duchy of Lithuania, dominated little formalized education of artists. Although it was not always effective, it has produced a number of masters that continued working for the Radvilas. Tutors were usually shared among family members, although there is data on the work of the artists of the dukes for the representatives of other families. Having in mind the scope and dissemination of the training of artists, residences of the Radvilas can be considered one of the important centres of art education in the eighteenth-century Grand Duchy of Lithuania.