Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje, remiantis archyvine ir istoriografine medžiaga, nagrinėjama Vilniaus miesto teritorinė plėtra XX a. antrojoje pusėje. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžios pradėtas realizuoti „Didžiojo Vilniaus“ planas galutinai įgyvendintas po Antrojo pasaulinio karo. Tuomet sovietinės valdžios sprendimais Vilniaus teritorija buvo ne tik dar labiau išplėsta, bet ir urbanizuota. Miestas iš tikrųjų tapo didelis ir užstatytas. Straipsnyje dėmesys koncentruojamas į tuometinės valdžios sprendimus geografiškai plėsti miestą, jų įgyvendinimą, plėtros įtaką demografinei struktūrai ir jos pokyčiams.

The article deals with the discourse pertaining to the ties between the Lithuanian language and identity in the Prussian Kingdom at the cusp of the 18th and the 19th centuries. The main sources here are four forewords to Christian Gottlieb Mielcke’s (Lith. Kristijonas Gotlybas Milkus) dictionary Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) as monologue texts sharing the following elements: (1) the subject of the focus (the view of the language and the nation); (2) the direct context (book publication); (3) the historical context (the political situation in the Prussian Kingdom at the cusp of the 18th and the 19th centuries); (4) the target (German reader); (5) the contents (descriptive and evaluative statements about the language and the nation). Discourse analysis is applied as a methodological access-way. In this discourse, views of the language and the nation were articulated by persons holding different positions: (1) Christian Gottlieb Mielcke, cantor at the Evangelic Lutheran Church of Pilkalnis; (2) Daniel Jenisch, philosopher and Evangelic Lutheran priest of Berlin;

Remiantis etnografine bei istorine medžiaga, straipsnyje nagrinėjamos santuokos apeigos sovietų Lietuvoje. Argumentuojama, jog šie socialiai reikšmingi ritualai, žymintys gyvenimo tarpsnio kaitą, buvo autoritarinės valstybės strategiškai mobilizuoti ideologinei propagandai bei jos galios ir teisėtumo (legitimumo) stiprinimui. Partijai siekiant platesnio dominavimo, santuokos apeigos buvo kryptingai „valstybinamos“ pasitelkus sekuliarizacijos, ideologiškai neutralizuoto „liaudinimo“ bei estetinės pertvarkos taktikas. „Valstybinimas“ aptariamas kaip daugiaprasmis procesas, pajungtas apeigų dalyvių laikui ir erdvei (chronotopams) nusavinti ir kontroliuoti. Taip pat analizuojami dalyvių rezistenciniai atoveiksmiai, nukreipti prieš sovietinės valstybės hegemoniją.

Rusijos imperijos stiprėjimas XVIII a. lėmė Abiejų Tautų Respublikos bajorijos politinių ryšių, įgyvendinamų per „Šiaurės sostinę“, susiformavimą ir palaipsninį jų įsigalėjimą. Mokslinėje literatūroje plataus atgarsio sulaukusi Simono Martyno Kosakovskio (Szymon Marcin Kossakowski, 1741–1794) biografija yra akivaizdus liudijimas, kaip dalies Lenkijos ir Lietuvos didikų prorusiška orientacija, o svarbiausia – jų užmezgami asmeniniai kontaktai Sankt Peterburge tapdavo pagrindiniu spartaus kopimo karjeros laiptais bei praturtėjimo veiksniu. Daug mažiau tyrėjų dėmesio iki šiol sulaukė klausimas apie tai, kaip patys Rusijos imperijos politinio elito atstovai žvelgė į tuos Abiejų Tautų Respublikos didikus, kuriems Rusijos valstybės vardu būdavo suteikiama nuolatinė ar laikina protekcija. Naujų Rusijos imperijos diplomatinių šaltinių ir korespondencijos įvedimas į istorijos mokslo apyvartą suteikia unikalias galimybes pažvelgti į Simono Kosakovskio asmenybę bei politinę karjerą jo politinių „kuratorių“ ir partnerių Rusijos imperijoje akimis. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas Rusijos diplomatinės pasiuntinybės tarnautojų ir Abiejų Tautų Respublikoje dislokuotos Rusijos kariuomenės vadų vertinimams S. Kosakovskių atžvilgiu. Taip pat remiamasi pačios Rusijos imperatorės Jekaterinos II bei jos favoritų išsakytu vertinimu. Atliktas korespondencijos ir kitų šaltinių, saugomų Rusijos valstybiniame karo istorijos archyve, Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve ir Rusijos imperijos užsienio politikos archyve, tyrimas leidžia daryti išvadą, kad, nepaisydamas nepalankių charakteristikų, apie jį nuolat išsakomų daugybės ne itin gražių epitetų bei Rusijos diplomatų ir karo vadų išreiškiamo akivaizdaus nepasitikėjimo, paskutinysis Lietuvos didysis etmonas S. Kosakovskis nuosekliai siekė išlaikyti savarankiškumą savo pasirinktame prorusiškos politikos lauke ir iki pat savo žūties 1794 m. atkakliai atsisakė pripažinti, kad yra tik įrankis Rusijos vykdomos politikos rankose.

Gimbutas’ topicalisation of gynocentrism was of great significance in stimulating the study of figurines, influencing the humanities beyond archaeology, as well as a variety of international socio-political movements. The creations have a long tradition of being linked to fertility and suffer a predominantly onesided treatment in research. In this context, the intellectual history of the interpretation of prehistoric social living conditions is analysed, critically questioned and the extent to which historically evolved role models are present in past and recent research is examined. On the basis of selected examples, the methods of ethnological analogy and stylistic analysis are used to contribute to the interpretation of the decorations of the SE European Neolithic material. Additionally, an application-related interpretation is proposed for the Cucuteni-Tripolye figurines of the Poduri set. The second part addresses the impact history of Gimbutas’ opus. Regardless of the justified methodological criticism, its various imprints on e. g. ethnography, feminist studies, as well as outside academia will be acknowledged. The contributions profoundly inspired a variety of societal currents in the USA, Germany and post-socialist Lithuania.

Straipsnyje nagrinėjami pirmojo legalaus Lietuvoje leisto lietuvių dienraščio „Vilniaus žinios“ (1904–1909) programos ir turinio klausimai, tautinės pozityvistinės apraiškos ir lietuvybės aktualijos. Įvertinamos „Vilniaus žinių“ leidėjo Petro Vileišio politinės ir socialinės pažiūros, po 1863–1864 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje plitusi pozityvizmo ir „organinio darbo“ rezistencinė programinė nuostata. Straipsnyje empirinė medžiaga nagrinėjama etnologiniu požiūriu.

Straipsnyje analizuojama Ukrainos baptistų judėjimo raida po Sovietų Sąjungos išformavimo. Tekste, remiantis etnografiniu lauko tyrimu, nagrinėjama įtempta politinė situacija šalyje ir vietos baptistų bendruomenių įsitraukimas į socialinę tarnystę. Šie aspektai įvardijami kaip vieni pagrindinių, nulemiančių intensyvų kaitos procesą, prasidėjusį devintojo dešimtmečio pabaigoje ir apimantį vis daugiau baptistų bendruomenių šalyje. Straipsnyje atskleidžiama situacija, kurioje savita konservatyvi tradicija, susiformavusi sovietinio režimo laikotarpiu, jaučia vis didėjantį spaudimą iš atvirumą supančiam pasauliui propaguojančių tikinčiųjų ir bendruomenių.

Antoine-Charles du Houx, Baron de Vioménil (1728–1792) was sent by the French Government after Colonel Charles-François Dumouriez (1729–1823) to provide guidance to the leaders of the Bar Confederacy during the years 1771–1772. However, if Colonel Dumouriez is famous because of his activities during the French Revolution, namely for the determinant role he played at the Valmy battle (1792), it is different when it comes to the Baron. Except for some articles in the 19th century biographical encyclopedias and a short biography centered on the role he played during the American Revolutionary war published in 1935, there is no study on him. In spite of this, Baron de Vioménil’s career is a matter of interest, for he participated in the major conflicts the French army took part during the reign of the kings Louis XV and Louis XVI. The baron’s archives, which include abundant correspondence related to his campaigns, are preserved today in the Académie François Bourdon, le Creusot, Burgundy. Being inaccessible for a long time they have not been thoroughly

The article introduces a document found in the Secret State Archives Prussian Cultural Heritage Foundation (Germ. Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz; GStA PK: I. HA GR, Rep. 7 Preußen, Nr. 187 [1716–1729]) in Berlin that sheds new light on the seminar of the Lithuanian language – the first centre for teaching Lithuanian – that was founded at the Faculty of Theology of the Königsberg University in late 1720s. It is an academic account by Johann Jacob Quandt (1686–1772), the chief preacher of the court and the then dean of the Faculty of Theology of the Königsberg University and the fourth professor of theology in ordinary, who ran the seminar of the Lithuanian language between 1723 and 1727. This account provides insights into the early activities of the seminar that have not been documented in much detail so far. Neither the account nor any of its three appendices – lists of students attending Quandt’s courses – are dated. Based on other documents in the same archive file and the Christian holidays to which the account refers, Quandt’s account has been dated between 28 December 1724 and 11 January 1725, and the data that it contains cover the first half of the 1724– 1725 winter semester: October–December of 1724. Quandt’s account shows that during the winter semester of 1724–1725, the seminar of the Lithuanian language at the Königsberg University was attended by thirty theological students. Theology and language was taught twice daily between 10 and 11 AM and between 3 and 4 PM . The seminar under Quandt’s management continued to apply the so-called collegium privatissimum, the teaching method of its first supervisor, Heinrich Lysius (1670–1731). The names of the seminar attendees from that period are documented in the second appendix to Quandt’s account titled ‘Beyl. B. Auditores Seminarii Lithvanici’: these were Peter Gottlieb Mielcke (1695–1753), who was in his second year as a teacher, Gottfried Boeckel (?–after 1724), Samuel Boeckel (?–after 1724), Alexander Deutschmann (?–after 1724), Michael Sigismund Engel (1700–1758), Carl Julius Fleischmann (1704–1778), Christophor Daniel Franck (?–after 1724), Georg Friedrich Gehrke (?–after 1724), Heinrich Grabau (Grabovius, ?–after 1724), Friedrich Wilhelm Haack (1707–1754), Georg Ernst Klemm (1701–1774), Johann Friedrich Leo (1696–1759), Christophorus (Georg) Liebe (1705–1764), Joachim Friedrich Mey (?– after 1724), Johann Friedrich Mülner (?–after 1724), Jacob Friedrich Naugardt (1694–1751), Friedrich Gottlieb Perbandt (?–after 1724), Adam Heinrich Pilgrim (1702–1757), Heinrich Preuss (?–after 1728), Christoph Rabe (?–after 1724), Heinrich Ernst Rabe (1707/1708–1744), Gottlieb Richter (1707–1775), Johann Richter (1705–1754), Friedrich Rosenberg (?–1727), Adam Friedrich Schimmelpfennig (1699–1763), Ernst Gottfried Schimmelpfennig (1704– 1768), Martin Schimmelpfennig (1706–1778), Gottfried Schumacher (1704–1786), Friedrich Sigismund Schuster (1703–after 1732), Johann Trentovius (Trentowski, 1700–1765). Seven of them attended the seminar back in the winter semester of 1723–1724 and were among the first attendees of the seminar of the Lithuanian language under Quandt after it had been reinstated in 1723. Peter Gottlieb Mielcke was the first teacher at the reinstated seminar. During the winter semester of 1724–1725, the age of the theological students attending the seminar of the Lithuanian language at the Königsberg University was between 17 and 30. Most of them were from Prussian Lithuania. After finishing their studies, at least 19 of the attendees were ordained priests and served in Lithuanian parishes. Out of the thirty students who signed the second appendix to Quandt’s account, at least one-half have not been known as attendees of the seminar of the Lithuanian language yet.

Marija Gimbutas (Gimbutienė) is a renowned archaeologist who specialised in European prehistory. This paper explores her life and work, including her personal biography, showing how her upbringing in Lithuania shaped her academic interests and orientations. This paper also reviews her professional achievements and contributions via the lenses of seven aspects of her academic life, namely her time in higher education, her work on Lithuanian folklore and symbolism, her explorations of Old Europe during the Neolithic, her Kurgan Hypothesis and engagement with Baltic studies, her excavations in southeast Europe, her work on the Goddess, and her symbolism work. It also examines academic and popular reactions to her writing and her influence on scholars and public discourse.