Lietuvos istorijos metraštis

Šis straipsnis – pirmasis Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Julijonos Algirdienės (†1392 03 17) biografinio tyrimo bandymas, paremtas kritiniu pirminių šaltinių nagrinėjimu. Juo taip pat siekiama užaštrinti moterų padėties pagonybės laikų Lietuvos visuomenėje refleksiją. Tyrimas atliktas taikant analitinį ir palyginamąjį istorijos šaltinių nagrinėjimo metodą, stengiantis kiek įmanoma griežčiau skirti vienalaikių šaltinių teikiamą informaciją nuo vėlesnės istoriografinės tradicijos suformuotų įvaizdžių. Straipsnyje kvestionuojami šiuolaikinėje istoriografijoje ir mūsų dienų kultūrinėje atmintyje įsigalėję stereotipai apie didelę Julijonos politinę įtaką Lietuvos politiniame gyvenime. Tuo siekiama atkreipti dėmesį ir į istorinių šaltinių informacijos problemiškumą, ir aiškiau apibūdinti pagonybės laikų Lietuvos politinės kultūros formuotus rėmus, brėžusius ribas valdančiosios dinastijos atstovių politiniam veikimui. Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama Algirdo ir Julijonos vedybų aplinkybių nušvietimo klausimui, apsiribojant jų bendro gyvenimo laikotarpiu iki Algirdo mirties 1377 m.

Kotryna Hochstadė iš Telnicų (Moravija) žinoma kaip Žygimanto Senojo meilužė, jo nesantuokinių vaikų – Vilniaus vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių, Reginos Šafraniecienės, Kotrynos Montfortienės – motina ir Voiničiaus kašteliono, Lenkijos karalystės paiždininkio Andriejaus Koščeleckio žmona. Apie jos asmenybę žinoma labai mažai – akcentuojama, kad buvo labai graži ir gražuolių motina bei močiutė. Pasak legendų – vyrų kerėtoja, ragana, moteris, kišusis ten, kur nereikia. Tačiau iš menkai išlikusių šaltinių galima susidaryti subtilesnį vaizdinį apie šią nežinomos kilmės moterį svetimos visuomenės aukštuomenėje iš tiesų nuolat priklausiusią nuo vyrų – meilužio, sutuoktinio, sūnaus – globos. Vis dėlto ji taip pat sugebėjo naudotis savo įtaka – sukaupė nemažai turto, savo klientų ratą.

Straipsnyje žvelgiama į kunigaikščio Boguslavo Radvilos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos kunigaikštystės generalinio gubernatoriaus, asmenybę per jo paties darytus įrašus privačiame dienoraštyje (1661–1666). Aptariama dienoraščio informacija apie B. Radvilos privatų gyvenimą. Aptariant B. Radvilos įvaizdį, atsiskleidžiantį įrašuose privačiame dienoraštyje, analizuojama informacija apie jo pomėgius, laisvalaikio leidimo būdus, pramogas, taip pat informacija apie jo sveikatos būklę ir charakterį. Patikslinami kai kurie istoriografijoje įsitvirtinę teiginiai apie B. Radvilos privatų gyvenimą. Parodomas B. Radvilos privataus dienoraščio, kaip istorinio šaltinio, unikalumas ir svarba tiriant kunigaikščio asmenybę bei jo kasdienę veiklą.

Straipsnyje analizuojamas vieno žymiausių XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių ir Lietuvos vyriausioje mokykloje dėsčiusių mokslininko botaniko prancūzo Žano Emanuelio Žilibero gyvenimo epizodas – bandymas jį nunuodyti 1782 m. Remiantis teisminėmis bylomis ir profesoriaus bei jo žmonos asmenine korespondencija, atkuriamos pasikėsinimo detalės ir reakcija į šį įvykį.

Straipsnyje aptariamas iki šiol nepastebėto XIX a. genealogijos mylėtojo, Dysnos apskrities dvarininko Adomo Krescencijaus Gabrieliaus Lopacinskio (Adam Krescenty Gabriel Łopaciński, 1826 – po 1893 m.) rankraštinis palikimas, saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve, Mokslo bičiulių draugijos fonde. Rankraštinį palikimą sudaro asmeniniai, šeimos ir giminės dokumentai, keli laiškai. Vertingiausia jo dalis – įspūdingos apimties medžiaga LDK bajorų giminių genealogijai. A. Lopacinskio rašytinis palikimas leidžia kalbėti apie bajorų dvare veikusią istorinės atminties ir genealogijos dirbtuvę, kurioje puoselėta giminių istorijos rašymo kultūra. Straipsnyje rekonstruojama A. Lopacinskio biografija, aiškinamasi, kaip atrodė jo genealogijų dirbtuvė, kas ją sudarė, kaip ir kas naudojosi joje sukauptomis žiniomis, kaip XIX a. antrosios pusės bajoras suvokė aukščiausios visuomenės grupės įatmintinimą.

Imperatoriaus Nikolajaus II paskelbtas 1905 m. spalio 17 d. manifestas iš esmės pakeitė Rusijos imperijos valdymo sistemą. Pagrindinis rezultatas, paskelbus šį dokumentą, buvo renkamos Valstybinės dūmos institucijos įkūrimas, politinių partijų ir apskritai visuomeninės politinės veiklos legalizavimas. Šalia to įvyko ir iki to meto uždraustų tautinių bei religinių judėjimų emancipacija. Todėl imperinė valdžia nutraukė iki 1905 m. vykdytą rusų, rusiškumo ir stačiatikybės protegavimą. Šie pokyčiai ypač pasijuto tose imperijos vietose, kur rusai sudarė tautinę mažumą. Šiaurės vakarų gubernijos atsidūrė naujos tautinės ir religinės kovos sūkuryje, todėl Vilniaus rusų bendruomenė buvo priversta organizuotis, kurti savas politines ir visuomenines organizacijas, ginti ir bandyti susigrąžinti buvusias privilegijas bei dalyvauti naujame imperijos politiniame gyvenime. Vienos stipriausių 1905–1915 m. veikusių Vilniaus rusų politinių jėgų buvo nuosaikūs dešinieji, pirmiausia sietini su partijų „Spalio 17-osios sąjunga“ bei „Visos Rusijos nacionaline sąjunga“ Vilniaus skyriais. Visgi dėl gilių ideologinių ir asmeninių konfliktų tiek šios grupės viduje, tiek pačioje Vilniaus rusų bendruomenėje nuosaikus dešinysis sparnas nesugebėjo išsilaikyti kaip stabili politinė ir visuomeninė jėga ir nunyko dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.