Lietuvos istorijos metraštis

Abiejų Tautų Respublikos viešajame gyvenime svarbų vaidmenį turėjęs klientelės reiškinys tyrinėtojų vertinamas neigiamai. Sunku būtų nesutikti su tokiu vertinimu, tačiau klientelės problema išryškėja tada, kai imame kelti klausimą apie kliento ir patrono santykių raidą. Būtent šiuo aspektu straipsnyje analizuojama Sapiegų kliento, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro Adomo Chmaros karjera. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad nuo pat karjeros pradžios Lietuvos pakanclerio Mykolo Antano Sapiegos dvare būsimąjį Minsko vaivadą Adomą Chmarą ir Lietuvos pakanclerį siejo kliento ir patrono santykiai. Kunigaikščiai Sapiegos visą laiką dalyvavo A. Chmaros gyvenime, tačiau priklausomybė nuo jų palaipsniui silpo ir XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje A. Chmara tapo sąlygiškai nepriklausomu ir ekonomiškai save aprūpinančiu politiku. Nepaisant to, kad A. Chmaros santykiuose su pakancleriu M. A. Sapiega klientinę priklausomybę keičia tariamai bičiuliški santykiai, artimesnio ryšio nederėtų ieškoti. A. Chmara tampa Lietuvos raikytojo Ksavero Sapiegos bei Lietuvos kanclerio Aleksandro Sapiegos partneriu. Ir nors vėliau politiškai A. Chmara nutolsta nuo Sapiegų, jis iki pat Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos išlaiko pagarbą šiai giminei, niekada prieš ją nestoja, o be to, yra dažnas svečias tiek Ružanuose, tiek ir Derečyne. A. Chmara puikiai žino, kieno dėka padarė politinę karjerą ir kas padėjo suformuoti ekonominius pagrindus sėkmingai karjerai. XVIII a. pabaigoje A.

Leonas Kazimieras Šemeta (Leon Kazimierz Szemet, Szemiott, Szemioth) buvo Valkavisko paviete įsitvirtinusios Šemetų giminės šakos atstovas. Jaunystėje persikėlė gyventi į Oršos pavietą, kuriame padarė sėkmingą karjerą. L. K. Šemetos karjerą lėmė du veiksniai: įtakingų giminaičių iš Šemetų giminės Oršos šakos parama ir įsitraukimas į vadinamųjų respublikonų judėjimą XVIII a. pradžioje. Šios priežastys sudarė galimybes Leonui Kazimierui tapti savu tarp Oršos pavieto elito narių. 1712 m. ir 1735 m. L. K. Šemeta buvo išrinktas pasiuntiniu į Seimą, tačiau žinomas to meto bajoriškoje visuomenėje tapo ne dėl dalyvavimo Abiejų Tautų Respublikos seimuose, o dėl aktyvios veiklos Oršos pavieto seimeliuose. Turėdamas pavieto bajorijos paramą jis buvo renkamas ne tik pasiuntiniu į Seimą, bet ir pavieto rotmistru, fiskalinių (iždo) ir kaptūrinių teismų maršalu, seimelių direktoriumi ir netgi kandidatu užimti Oršos žemės teismo raštininko pareigas. Būdamas tikras dėl Oršos pavieto bajorijos paramos, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais L. K. Šemeta siekė būti išrinktas kandidatu į Oršos pakamario postą. 1715–1717 m. L. K. Šemetą matome tarp Oršos pavieto bajorijos lyderių, kovojančių prieš Abiejų Tautų Respublikos valdovą ir Saksonijos kariuomenę. Kaip dauguma to meto bajorijos, L. K. Šemeta taip pat buvo priklausomas nuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dominuojančių didikų grupuočių. Išsiskirsčius vadinamajam respublikonų judėjimui, Leonas Kazimieras tapo Sapiegų grupuotės šalininku. 1731–1732 m. jis talkino Sapiegoms jų kovoje su Radvilomis dėl Noiburgo valdų Oršos paviete. Tačiau 1733–1735 m. tarpuvaldžiu palaikė Augustą III ir tapo Radvilų šalininku. Gyvenimo saulėlydyje dėjo visas pastangas, kad savo sūnui Jonui užtikrintų politines pozicijas tarp Oršos pavieto bajorijos bei materialųjį pamatą tolesnei veiklai. Pastangos davė rezultatų – Jonas Šemeta gavo Oršos pilininko pareigybę. L. K. Šemeta yra XVIII a. pirmojo trečdalio bajoro, aktyviai dalyvavusio Oršos seimelių veikloje ir turėjusio reikšmingos įtakos šių seimelių priimamiems sprendimams, pavyzdys. Tačiau pats asmeniškai L. K. Šemeta labai retai atstovavo pavieto interesams aukščiausiu valstybiniu lygmeniu. Jį tenkino veikimas lokalinėje erdvėje ir galimybės daryti įtaką Oršos seimelio rezultatams.

Straipsnyje analizuojamas Boguslavo Radvilos autografas. Aiškinamasi, kuriuo kursyvu (humanistiniu, gotikiniu, mišriuoju) įvairiais gyvenimo periodais kunigaikštis rašė, koks buvo jo rankos kaitos pobūdis ir priežastys. Svarstoma, kaip didiko autografas koreliuoja su to laiko lotyniškojo kursyvo tendencijomis.

Straipsnyje aptariama, koks buvo jėzuitų požiūris į Sapiegų giminės hegemoniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokia buvo ir kaip kito jėzuitų nuostata bei veiksmų taktika XVII a. paskutiniame dešimtmetyje – XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, kai Lietuvą sukrėtė vidaus konfliktai, amžių sandūroje peraugę į vidaus karą. Remdamasis jėzuitiškais archyvais, autorius analizuoja: 1) Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir Vilniaus akademijos ginčą 1691–1693 m., kurio šerdis buvo nesutarimai dėl vyskupo, kaip Akademijos kanclerio, prerogatyvų ir jo valdžios studentams; 2) sunkią vienuolių padėtį ginčijantis Vilniaus vyskupui ir Lietuvos didžiajam etmonui bei Vilniaus vaivadai Kazimierui Jonui Sapiegai; 3) jėzuitų požiūrį į antisapieginę opoziciją bei jėzuitų veiksmus, kai grupuočių konfliktas Lietuvoje peraugo į vidaus karą, netrukus susiliejusį su Didžiuoju Šiaurės karu. Autorius pabrėžia jėzuitų priklausomybę nuo Sapiegų, kurie ne tik finansiškai rėmė ordino institucijas, bet ir turėjo galingą spaudimo įrankį – galimybę manipuliuoti skirstant kariuomenei pastovius ir žiemojimo vietas dvaruose bei renkant hibernos mokestį. Straipsnyje pastebima, kad jėzuitai prisidėjo prie Lietuvos didžiojo etmono ir jo giminės prestižo ir šlovės kūrimo, todėl Sapiegoms nepalanki bajorija įtarinėjo jėzuitus simpatizavimu Sapiegoms. Tai lėmė blogus jėzuitų santykius su antisapiegine opozicija, vadinamaisiais respublikonais. Tik tada, kai 1700 m. lapkričio 18 d. Sapiegų pajėgos buvo sumuštos Valkininkų mūšyje, jėzuitai buvo priversti ieškoti naujų globėjų, stengėsi užmegzti ryšius su pagrindiniais respublikonų vadais.

Straipsnyje žvelgiama į kunigaikščio Boguslavo Radvilos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos kunigaikštystės generalinio gubernatoriaus, asmenybę per jo paties darytus įrašus privačiame dienoraštyje (1661–1666). Aptariama dienoraščio informacija apie B. Radvilos privatų gyvenimą. Aptariant B. Radvilos įvaizdį, atsiskleidžiantį įrašuose privačiame dienoraštyje, analizuojama informacija apie jo pomėgius, laisvalaikio leidimo būdus, pramogas, taip pat informacija apie jo sveikatos būklę ir charakterį. Patikslinami kai kurie istoriografijoje įsitvirtinę teiginiai apie B. Radvilos privatų gyvenimą. Parodomas B. Radvilos privataus dienoraščio, kaip istorinio šaltinio, unikalumas ir svarba tiriant kunigaikščio asmenybę bei jo kasdienę veiklą.