Lietuvos istorijos institutas

Artykuł przedstawia analizę życia codziennego trzech żon senatorów „nowej kreacji” w czasach stanisławowskich: Petroneli Jeleńskiej z Kościałkowskich kasztelanowej nowogródzkiej, Marianny Chmarowej z Woynów-Orańskich wojewodziny mińskiej i Izabeli Świeykowskiej z Dunin-Karwickich wojewodziny podolskiej. Na podstawie nowych źródeł archiwalnych pokazano, że życie żon nowych senatorów, pierwszych w rodzie, było tak samo trudne, jak ich mężów, a w pewnych okolicznościach nawet smutniejsze, jakby pozbawione bezpośredniej radości z udanych politycznych i ekonomicznych przedsięwzięć ich mężów. Zaangażowanie świadome w życie męża i uznanie jego celów za swoje – to chyba najważniejsze cechy żon senatorów, pierwszych w swych rodzinach, w czasach stanisławowskich.

Abiejų Tautų Respublikos viešajame gyvenime svarbų vaidmenį turėjęs klientelės reiškinys tyrinėtojų vertinamas neigiamai. Sunku būtų nesutikti su tokiu vertinimu, tačiau klientelės problema išryškėja tada, kai imame kelti klausimą apie kliento ir patrono santykių raidą. Būtent šiuo aspektu straipsnyje analizuojama Sapiegų kliento, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro Adomo Chmaros karjera. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad nuo pat karjeros pradžios Lietuvos pakanclerio Mykolo Antano Sapiegos dvare būsimąjį Minsko vaivadą Adomą Chmarą ir Lietuvos pakanclerį siejo kliento ir patrono santykiai. Kunigaikščiai Sapiegos visą laiką dalyvavo A. Chmaros gyvenime, tačiau priklausomybė nuo jų palaipsniui silpo ir XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje A. Chmara tapo sąlygiškai nepriklausomu ir ekonomiškai save aprūpinančiu politiku. Nepaisant to, kad A. Chmaros santykiuose su pakancleriu M. A. Sapiega klientinę priklausomybę keičia tariamai bičiuliški santykiai, artimesnio ryšio nederėtų ieškoti. A. Chmara tampa Lietuvos raikytojo Ksavero Sapiegos bei Lietuvos kanclerio Aleksandro Sapiegos partneriu. Ir nors vėliau politiškai A. Chmara nutolsta nuo Sapiegų, jis iki pat Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos išlaiko pagarbą šiai giminei, niekada prieš ją nestoja, o be to, yra dažnas svečias tiek Ružanuose, tiek ir Derečyne. A. Chmara puikiai žino, kieno dėka padarė politinę karjerą ir kas padėjo suformuoti ekonominius pagrindus sėkmingai karjerai. XVIII a. pabaigoje A.

Paskutiniojo Minsko vaivados Adomo Chmaros kelionė į Sankt Peterburgą 1793 m. turėjo aiškius tikslus. Tai buvo pokyčių, susijusių su dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos praradimu ir pakitusia šių teritorijų valstybine priklausomybe, pripažinimas, kas yra plačiai žinoma ir akivaizdu. Vis dėlto į šios kelionės eigą ir jos reikšmę galima žvelgti platesniame kontekste, būtent – per tuo metu jau garbaus amžiaus, bet aktyvaus Stanislovo Augusto laikų Respublikos politiko mąstymo ir jo suvokimo prizmę. Šis požiūrio taškas leidžia suvokti A. Chmaros laikyseną 1793 m. bei pažinti jo pozicijas tapus Rusijos imperijos valdiniu. Tyrimas atskleidė, kad A. Chmara buvo tipinis pavyzdys žmogaus, kurio pasaulėjautoje Apšvietos idėjos ir viltys apie gyvenimą teisingoje bei laisvoje valstybėje pynėsi su politiniu pragmatizmu, nulemtu sudėtingų jo gyvenamojo laikotarpio politinių aplinkybių. Tam tikra prasme ši laikysena buvo žlungančios Lenkijos ir Lietuvos valstybės paveldas, o A. Chmaros pozicijos ir jo mintys gali būti laikomos savotišku politiniu Abiejų Tautų Respublikos testamentu, atskleidžiančiu dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės laikyseną ir normas XVIII–XIX a. sandūroje. Politiniame lauke A. Chmara visada buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybės reformų šalininkas, vyras, besirūpinantis savo šeimos gerove, taip pat geranoriškas žemvaldys, siekiantis naudos, bet nepamirštantis ir savo pavaldinių, „visiems geras, paslaugus ir malonus“. Viena iš stebinančių A. Chmaros asmenybės savybių – tai jo talentas keistis ir sugebėti prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių. Ar šis charakterio bruožas buvo būdingas tik Minsko vaivadai? Greičiausiai ne. Rizikuosime keldami tezę, kad gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių politinių sąlygų buvo visos to meto elito kartos, išsilavinimą įgijusios Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu, bruožas. Šios kartos ypatybė (ir ne tik išorinė) buvo meilės tėvynei ir pavaldiniams deklaravimas, tačiau stoka ryžto šiuos deklaruojamus tikslus įgyvendinti. „Apšviestasis protas“ buvo tik teorinis kelrodis, kaip derėtų elgtis. Bent taip buvo A. Chmaros atveju. XIX a. ant šio pamato buvo kuriama arba iš jo išaugo moderni tautos samprata.