Lietuvos archeologija

In present-day France, tertiary flints have played an important part in the supply of prehistoric populations, due to their abundance, quality and presence in areas without marine flint. From the Upper Paleolithic until the end of the use of flint, they were transported over far distances, especially in the center of the Central Massif. In this article the geochemical method is preferred for attributing of precise geographical origin to an archaeological artifact. To form the geological repository, a very large geographical field was taken, encompassing a large part of France, from the Marne county to the Gard county, and most of the major French sedimentary basins (Bassin Parisien, Cantal, Gard). The archaeological corpus includes pieces from sites of the Upper Paleolithic and the Epipaleolithic of Auvergne. The geochemical study does not provide a comprehensive answer to the question of the geographical origin of tertiary flints, but nevertheless allows for certain and significant advances in knowledge.

Piliakalnių įtvirtinimai aprėpia ne tik gynybinę, bet ir socialinio statuso išraiškos funkciją, todėl jų įrengimo darbai, jų mastas galėtų būti svarbus požymis bandant išskirti galios centrus gyvenviečių sistemoje. Vadovaujantis šiuo požiūriu, straipsnyje analizuojami XIII–XIV a. Kernavės pilies, susidedančios iš keturių atskirų piliakalnių, įtvirtinimai bei juos įrengiant atlikti reljefo transformavimo darbai. Remiamasi specialiai šiuo tikslu 2018–2019 m. atliktais tyrimais – gręžiniais, georadaro profiliais, šurfais, taip pat ankstesnių metų kasinėjimais. Plačioje teritorijoje surinkti duomenys apie vietovės stratigrafiją leido ne tik rekonstruoti iki piliakalnių įrengimo buvusį paleoreljefą bei atliktas jo modifikacijas, bet ir atskleidė žmonių atliktų reljefo transformavimo darbų ir gamtinių geodinaminių procesų ryšį. Tyrimai parodė, kad piliakalnių įrengimas sukėlė didelio masto erozinius procesus, turėjusius lemiamą įtaką tiek pilies, tiek aplink ją įsikūrusio miesto raidai. Straipsnyje keliama hipotezė, kad Kernavės pilies ir miesto administracinės reikšmės praradimą XIV a. pabaigoje galėjo nulemti būtent žmonių veiklos sukelti eroziniai procesai.

Lig šiol buvęs netyrinėtas Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis daugelio tyrinėtojų laikomas nuo kryžiuočių puolimo gynusios pilies vieta. 2017–2018 m. piliakalnyje buvo atlikti tarpdisciplininiai tyrimai: ištirtas 20 m2 plotas, padaryta 150 gręžinių, atlikti geofizikiniai aikštelės matavimai, laboratoriniai grunto ir archeologinės medžiagos mėginių tyrimai. Rezultatai iš esmės atitiko teorinį Sėlos krašto piliakalnių raidos modelį, kartu pateikė gana netikėtų duomenų apie piliakalnį. Prieš apgyvenimą kalva buvo visiškai kitokios formos, nei matoma dabar. Archeologiniai tyrinėjimai patvirtino geocheminių grunto tyrimų pagrindu iškeltą prielaidą, jog kalva apgyventa dar I tūkstantm. pr. Kr. Aikštelės pakraščiuose VIII–V a. pr. Kr. suręsta akmenų, grunto, medžio konstrukcija per tą laiką bent kelis kartus degė ir vėl buvo atstatyta. Radiniai rodo, kad piliakalnyje gyventa ir erų sandūroje, tačiau to meto kultūrinio sluoksnio ar įtvirtinimų neaptikta. I tūkstantm. po Kr. piliakalnis galėjo tarnauti atsiradus pavojui, ugnis jo įtvirtinimus naikino V–VI a. ir VIII–X a. Vėlesnių laikų pėdsakų neaptikta.