XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus plytdirbystės problematika. Tyrimų laikotarpį apibrėžia archyvinė informacija apie konkrečius plytininkus-žaliavų kasėjus, kurių sąrašai sudaryti 1795 bei 1805 m. Šiuo laikotarpiu dirbo 43 amatininkai. Naudojantis papildomais archyviniais bei spausdintais šaltiniais, sudarytos šių amatininkų biogramos. Remiantis surinktais duomenimis apibrėžiama plytininkų-žaliavų kasėjų dirbtuvių lokalizacija, apžvelgiama turtinė šiuo amatu besivertusių asmenų diferenciacija, aptariami plytininkystės amato tęstinumo bei plytininkų kaitos duomenys, nagrinėjami kitų amatininkų, ypač puodžių, ekonominiai bei socialiniai ryšiai su plytininkais.

Straipsnyje trumpai apžvelgiamos vokiečių masonų karinės ložės, aptariamos jų ištakos, raida bei šios humanistinius principus puoselėjusios brolijos požiūris į karą. Konkrečiau analizuojamos dvi 1916–1918 m. šiandieninės Lietuvos teritorijoje veikusios karinės ložės „Vokiečių sargyba prie Nemuno“ (Deutsche Wacht an der Memel) ir „Vilnius liepsnojančiam kalavijui“ (Wilna zum Flammenden Schwert). Tyrimo tikslas – pateikti šiek tiek daugiau informacijos apie šias labai menkai žinomas masonų ordino šakas bei joms priklausiusius narius.

Kad būtų vertinamas politinėje scenoje, didikas privalėjo turėti atitinkamą rezidenciją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje. Savininko poreikius ir ambicijas atliepiantys rūmai atliko ne tik reprezentacinį vaidmenį, bet ir buvo vieta, apie kurią telkėsi giminės bei didikų klientų gyvenimas. Be to, įsiliedami į gyvą miesto organizmą rūmai tapdavo jo tvaria puošmena, neretai demonstruodavo jų savininkų tikėjimą ir politinę poziciją. Šiame straipsnyje sintetiškai aptariama XVII a. Vilniaus rūmų architektūra tiek tipiškų, tiek miesto įvaizdį formavusių originalių sprendimų kontekste. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Vilniaus topografiją – labiau ar mažiau prestižines vietas ir priemiesčius, ypač Antakalnį.

The article deals with the problem of professional field of activity of an architect, the place of his profession in the system of crafts, sciences and arts, architects’ position in the society of the eighteenth century. Before the education reform undertaken by the Education Commission, architecture had not been developed into a separate subject that provided professional training in the schools of the Grand Duchy of Lithuania. The course in architecture was only a part of general education in Vilnius Jesuit Academy, in nobility schools of a military type, and Jesuit and Piarist Collegium Nobilium. There was not enough focus on architectural studies in these most important educational institutions of the Grand Duchy of Lithuania: a short course of up to two years provided only general and technical basis of the theory of architecture based on classical orders, and it was not capable of training high ranked professionals-practitioners. Until the eighties of the 18th century, to become an independent professional architect one had to continue his studies abroad. It is argued that the Enlightenment concept of a creator serving to the state and society as well as representing them has provided an important impetus to the growth of the value of the architect’s profession and its social status. While many eighteenth-century artists were still very close to craftsmen in terms of social status (it was considered, that they used to do specific tasks and earn a living by employing manual / physical, not intellectual / mental powers), architects, due to the specifics of their education – studies at the university and military careers (they were mostly employed as engineers) were granted titles of nobility. In the eighteenth century, the social and material position of the architect-creator, who had been liberated from the crafts guild system, had evolved considerably and created conditions for privileges and for the establishment in the rank of nobility. The nobilitation of architects, who usually also had the rank of an officer and executed significant orders in large estates, intensified especially during the period of the partitions of the Polish–Lithuanian Commonwealth. Experienced architects were desired and welcome guests in the manors of the nobles. Successful architects used to invest accumulated funds in real estate and manors with land. The architect was no longer just a hired employee but became a patron himself – the one who was initiating and partly financing construction.

Straipsnyje aptariamas Stanislovo Leščinskio, su Švedijos pagalba 1704 m. išrinkto Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Respublikos valdovu, apsilankymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1708 metais. Išsamiai nušviečiamas karaliaus vizitas Lietuvos sostinėje Vilniuje. Analizuojamos Stanislovo Leščinskio pastangos sustiprinti savo įtaką Lietuvoje, nesėkmingi bandymai sukurti atsvarą didelį Švedijos karaliaus Karolio XII pasitikėjimą turėjusiems Sapiegoms, remiantis kunigaikščiais Višnioveckiais. Konstatuojama, kad karaliui Stanislovui per jo susitikimus su Karoliu XII nepavyko įtikinti Švedijos karaliaus paremti Leščinskio puoselėtų „Respublikos nuraminimo“ koncepcijų. Remiantis Lietuvos ir Lenkijos valdovo sekretorių korespondencija, parodomas jo aplinkos požiūris į švedus.