XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus vaito suolininkų teismo veikla 1795–1814 m. Aptariamos vaito ir suolininkų profesinės biografijos, teismo darbo veiklos sąlygos, nulemtos ilgamečių tradicijų ir naujų kardinalių politinių pokyčių, taip pat teismo nagrinėjamų civilinių ir kriminalinių bylų turinys, teismų sprendimų praktikos. Atskleidžiama teisminės kultūros tradicijos kaita Vilniaus mieste po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Tyrimas padeda geriau pažinti miestiečių luomo ūkines, finansines, kriminalines, visuomenines ir šeimyninio gyvenimo problemas bei jų santykius su kitų luomų ir sluoksnių miesto gyventojais.

The article deals with our research on the Ruthenian documents of Alexander Jagiellon and Sigismund the Old, the grand dukes of Lithuania, which cover the whole period of the reign of these rulers (1492–1544) and are kept in Vilnius. In the course of empirical research, we registered 142 such documents; the main data about them are represented in the annex to the article. Meanwhile, in the main part of the article we try to identify the scribes who were responsible for the preparation of the documents, to identify the documents that were written by the scribes who signed them, and to discuss the palaeographic features of all the documents.

The article discusses the nature and significance of the settlement of the area bordered by Ašmenos, Mėsinių and Dysnos Streets in early Vilnius, and the links with the German Town. The period of research was chosen - from the first traces of human activity in this part of Vilnius to the 16th century, with particular emphasis on the earliest period - late 14th century - the first half of the 15th century, which is the least covered in Vilnius studies.

Kad būtų vertinamas politinėje scenoje, didikas privalėjo turėti atitinkamą rezidenciją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje. Savininko poreikius ir ambicijas atliepiantys rūmai atliko ne tik reprezentacinį vaidmenį, bet ir buvo vieta, apie kurią telkėsi giminės bei didikų klientų gyvenimas. Be to, įsiliedami į gyvą miesto organizmą rūmai tapdavo jo tvaria puošmena, neretai demonstruodavo jų savininkų tikėjimą ir politinę poziciją. Šiame straipsnyje sintetiškai aptariama XVII a. Vilniaus rūmų architektūra tiek tipiškų, tiek miesto įvaizdį formavusių originalių sprendimų kontekste. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Vilniaus topografiją – labiau ar mažiau prestižines vietas ir priemiesčius, ypač Antakalnį.

Straipsnyje atskleidžiama Vilniaus jėzuitų ganytojiška veikla plačiame Katalikų Bažnyčios potridentinio atsinaujinimo kontekste. Autorius analizuoja įvairialypius vienuolių veiklos aspektus, tokius kaip pamokslininkystė, šventųjų ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos kulto puoselėjimas, studentų kongregacijų bei suaugusiesiems skirtų brolijų veiklos skatinimas ir kita. Pažymima, kad, būdami ypač kompetentingi kalbų srityje, jėzuitai teikė dvasinę globą ne tik Vilniaus gyventojams lenkams, bet ir vokiečiams bei lietuviams. Jėzuitai taip pat atliko svarbų vaidmenį reformuojant kitas vienuolijas, o jų įtaka bazilijonų vienuolijos intelektualinei ir dvasinei raidai nekelia jokių abejonių. Šv. Ignaco Lojolos ordino vienuoliai aktyvia veikla ir aukomis prisidėjo tiek prie 1655–1660 m. Maskvos okupacijos padarytos žalos, tiek ir prie 1710 m. miestą nusiaubusios maro epidemijos padarinių likvidavimo. Šių kataklizmų metu jėzuitai vykdė nesančios diecezinės dvasininkijos funkcijas. Organizuodami ganytojišką veiklą, Vilniaus jėzuitai sulaukė ne tik bajorijos ir didikų palaikymo, bet ir pasiturinčių miestiečių paramos. Atsakydamas į išsikeltus tyrimo tikslus, straipsnio autorius pažymi, kad Vilniaus jėzuitų ganytojiška veikla atitiko bendrąsias potridentinės Katalikų Bažnyčios dievotumo tendencijas. Tačiau Vilniuje veikę Jėzaus draugijos nariai išliko atviri gilias šaknis įleidusioms vietos religingumo apraiškoms ir prisidėjo stiprindami lokalinį šv. Kazimiero kultą, to meto visuomenės akivaizdžiai tapatintą su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumu.