Konstytucja 3 maja, czyli Ustawa Rządowa włączała ówczesną Rzeczpospolitą Obojga Narodów w gruntowne zmiany i kompleksową reformę kraju. Z punktu widzenia zagadnień edukacyjnych istotne było wyraźne wpisanie Komisji Edukacji, jako jednej z czterech komisji służących reformie państwa: Edukacji, Policji, Wojska i Skarbu. Warto zauważyć, że Komisja Edukacji została wymieniona na pierwszym miejscu wśród projektowanych komisji rządowych. A zatem edukacja obywatelska i edukacja obywateli stała się istotnym elementem reformy całego państwa. Trzeba pamiętać, że reforma edukacji była już realizowana. Tak powołana przez sejm rozbiorowy Komisja Edukacji Narodowej w pierwszym dokumencie wystosowanym do narodu, tzw. Uniwersale z 24 października 1773 roku zawarła przesłanie, że edukacja młodzieży będzie jej priorytetem i dzięki edukacji państwo będzie w stanie się odrodzić. Chodziło o wychowanie dobrego człowieka i dobrego obywatela, który będzie żył i działał dla dobra Rzeczypospolitej.
Tautinės edukacinės komisijos sprendimu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąją mokyklą 1781 m. reorganizuoto Vilniaus universiteto veiklos laikotarpiu profesorių bendrija buvo labai įvairialypė ir iš esmės skyrėsi nuo tos, kuri buvo jėzuitiškojo universiteto metais. Didžioji dalis pedagogų ir toliau išliko dvasininkai. Iš jų daugiausia buvo eksjėzuitų, tačiau taip pat dirbo vienuolių pijorų bei misionierių. Daug mažesnę dalį profesorių sudarė pasauliečiai, tarp kurių dominavo iš užsienio atvykę mokslininkai. Straipsnyje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos profesorių bendrijos, kaip atskiros socialinės grupės, bruožai, išryškinant profesorių didaktinį darbą universitete, mokslinę ir organizacinę veiklą. Profesorių bendrijos bruožams išskirti pasitelkiamas istoriografijos įdirbis bei įvairūs Vyriausiosios mokyklos veiklos šaltiniai, tarp kurių vienas informatyviausių yra gamtos istorijos profesoriaus
Georgo Forsterio korespondencija. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad profesoriai – buvę jėzuitai – Vyriausiosios mokyklos veiklos laikotarpiu (1781–1794 m.) išliko ištikimi panaikintai vienuolijai ir išlaikė tamprius tarpusavio ryšius. Net ir rektorius Martynas Počobutas, naujovėms atviras mokslininkas, glaudžiai bendradarbiavo su buvusiais jėzuitais. Šie ryšiai tapo ypač akivaizdūs paskutiniaisiais M. Počobuto gyvenimo metais: buvęs rektorius gyvenimo saulėlydį pasitiko Polocke tarp ten tebeveikiančio Jėzuitų ordino brolių. Vyriausiojoje mokykloje dirbantiems profesoriams ne eksjėzuitams integruotis į akademikų bendriją buvo gana sudėtinga. Vis dėlto visus juos vienijo bendras Tautinės edukacinės komisijos Vyriausiajai mokyklai keliamas uždavinys – atnaujinti mokymo turinį, sukurti modernų universitetą, rengti pasauliečius mokytojus, ugdyti apsišvietusius piliečius, gebančius ne tik saugoti kultūrinį paveldą, bet ir stiprinančius tautinę dvasią.
Tautinė edukacinė komisija jos sudarymo metu 1773 m. dar neturėjo savo būsimos organizacinės struktūros vizijos. Šios struktūros kūrimas truko gana ilgai ir buvo patvirtintas tik po dešimties metų, 1783 m. Tautinės edukacinės komisijos nariams priėmus „Nuostatus, skirtus akademiniam luomui ir mokykloms Respublikos kraštuose“. Remiantis šiais „Nuostatais“, Abiejų Tautų Respublika buvo padalyta į 10 švietimo apygardų: 6 – Lenkijos Karalystėje ir 4 – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsteigtos Lietuvos, Naugarduko, Žemaitijos ir Polesės švietimo apygardos. Straipsnyje pristatomas bendras Lietuvos apygardos vidurinių mokyklų, veikusių Gardine, Vilniuje, Balstogėje, Vyšniave, Pastovyse, Valkaviske, Merkinėje, Lydoje ir Ščiutine, vaizdas. Atskleidžiama šių mokyklų veikla, mokytojų korpusas, mokinių sudėtis, mokymo programos įgyvendinimo problemos, mokymo sėkmės ir nesėkmės.