XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

Tautinės edukacinės komisijos sprendimu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąją mokyklą 1781 m. reorganizuoto Vilniaus universiteto veiklos laikotarpiu profesorių bendrija buvo labai įvairialypė ir iš esmės skyrėsi nuo tos, kuri buvo jėzuitiškojo universiteto metais. Didžioji dalis pedagogų ir toliau išliko dvasininkai. Iš jų daugiausia buvo eksjėzuitų, tačiau taip pat dirbo vienuolių pijorų bei misionierių. Daug mažesnę dalį profesorių sudarė pasauliečiai, tarp kurių dominavo iš užsienio atvykę mokslininkai. Straipsnyje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos profesorių bendrijos, kaip atskiros socialinės grupės, bruožai, išryškinant profesorių didaktinį darbą universitete, mokslinę ir organizacinę veiklą. Profesorių bendrijos bruožams išskirti pasitelkiamas istoriografijos įdirbis bei įvairūs Vyriausiosios mokyklos veiklos šaltiniai, tarp kurių vienas informatyviausių yra gamtos istorijos profesoriaus

Podolės žemių generalinis seniūnas kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis (1734–1823) buvo vienas iš aštuonių Tautinės edukacinės komisijos narių, Abiejų Tautų Respublikos seimo išrinktų į šią komisiją 1773 m. Straipsnyje bendrais bruožais pristatoma A. K. Čartoriskio biografija, išryškinant jo patirtį ir nuopelnus švietimo srityje. Pagrindinis tyrimo tikslas yra atskleisti 1780 m. A. K. Čartoriskio atliktos Ukrainos ir Podolės žemių departamento, iš kitų edukacinės sistemos administracinių vienetų išsiskyrusio tiek teritorijos dydžiu, tiek ir ugdymo įstaigų skaičiumi, mokyklų patikrinimo rezultatus bei aptarti šios vizitacijos reikšmę tolesnei Tautinės edukacinės komisijos veiklai. Atlikus patikrinimą A. K. Čartoriskio parengta ataskaita – povizitacinis raportas – buvo priimtas kaip pavyzdinis, o jame išskirti pagrindiniai punktai buvo įtraukti į 1783 m. Tautinės edukacinės komisijos parengtus „Nuostatus, skirtus akademiniam luomui ir mokykloms Respublikos kraštuose“.

Tautinė edukacinė komisija jos sudarymo metu 1773 m. dar neturėjo savo būsimos organizacinės struktūros vizijos. Šios struktūros kūrimas truko gana ilgai ir buvo patvirtintas tik po dešimties metų, 1783 m. Tautinės edukacinės komisijos nariams priėmus „Nuostatus, skirtus akademiniam luomui ir mokykloms Respublikos kraštuose“. Remiantis šiais „Nuostatais“, Abiejų Tautų Respublika buvo padalyta į 10 švietimo apygardų: 6 – Lenkijos Karalystėje ir 4 – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsteigtos Lietuvos, Naugarduko, Žemaitijos ir Polesės švietimo apygardos. Straipsnyje pristatomas bendras Lietuvos apygardos vidurinių mokyklų, veikusių Gardine, Vilniuje, Balstogėje, Vyšniave, Pastovyse, Valkaviske, Merkinėje, Lydoje ir Ščiutine, vaizdas. Atskleidžiama šių mokyklų veikla, mokytojų korpusas, mokinių sudėtis, mokymo programos įgyvendinimo problemos, mokymo sėkmės ir nesėkmės.

Straipsnyje aptariamas piešimo mokymas XIX a. antroje pusėje Rusijos imperijos ir į jos sudėtį įėjusios Lietuvos mokyklose. Į tyrimo objektą žvelgiama ne tik kaip į specifinę estetinio lavinimo problemą, bet ir kaip į sociokultūrinį fenomeną, amžininkų įsitikinimu, turėjusį atlikti svarbų vaidmenį pedagogikos modernizavimo, visuomenės ugdymo, amatų ir pramonės plėtros procesuose. Išryškinamas su piešimo mokymu sietų socialinių projektų utopiškumas, jų principinis neįgyvendinamumas ekonomiškai atsilikusioje biurokratinėje-policinėje valstybėje.