Wspólnota profesorów Szkoły Głównej Wielkiego Księstwa Litewskiego 1781–1794
Volume 7 (2022): Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Giminė. Bendrija. Grupuotė, pp. 266–278
Type: Article
Open Access
Open Access
Pub. online
31 December 2021
31 December 2021
Abstract
Tautinės edukacinės komisijos sprendimu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąją mokyklą 1781 m. reorganizuoto Vilniaus universiteto veiklos laikotarpiu profesorių bendrija buvo labai įvairialypė ir iš esmės skyrėsi nuo tos, kuri buvo jėzuitiškojo universiteto metais. Didžioji dalis pedagogų ir toliau išliko dvasininkai. Iš jų daugiausia buvo eksjėzuitų, tačiau taip pat dirbo vienuolių pijorų bei misionierių. Daug mažesnę dalį profesorių sudarė pasauliečiai, tarp kurių dominavo iš užsienio atvykę mokslininkai. Straipsnyje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos profesorių bendrijos, kaip atskiros socialinės grupės, bruožai, išryškinant profesorių didaktinį darbą universitete, mokslinę ir organizacinę veiklą. Profesorių bendrijos bruožams išskirti pasitelkiamas istoriografijos įdirbis bei įvairūs Vyriausiosios mokyklos veiklos šaltiniai, tarp kurių vienas informatyviausių yra gamtos istorijos profesoriaus
Georgo Forsterio korespondencija. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad profesoriai – buvę jėzuitai – Vyriausiosios mokyklos veiklos laikotarpiu (1781–1794 m.) išliko ištikimi panaikintai vienuolijai ir išlaikė tamprius tarpusavio ryšius. Net ir rektorius Martynas Počobutas, naujovėms atviras mokslininkas, glaudžiai bendradarbiavo su buvusiais jėzuitais. Šie ryšiai tapo ypač akivaizdūs paskutiniaisiais M. Počobuto gyvenimo metais: buvęs rektorius gyvenimo saulėlydį pasitiko Polocke tarp ten tebeveikiančio Jėzuitų ordino brolių. Vyriausiojoje mokykloje dirbantiems profesoriams ne eksjėzuitams integruotis į akademikų bendriją buvo gana sudėtinga. Vis dėlto visus juos vienijo bendras Tautinės edukacinės komisijos Vyriausiajai mokyklai keliamas uždavinys – atnaujinti mokymo turinį, sukurti modernų universitetą, rengti pasauliečius mokytojus, ugdyti apsišvietusius piliečius, gebančius ne tik saugoti kultūrinį paveldą, bet ir stiprinančius tautinę dvasią.