Lietuvos istorijos institutas

1803–1832 m. laikotarpiu veikusi Vilniaus švietimo apygarda apėmė 8 gubernijas: Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Podolės, Voluinės ir Kijevo, t. y. beveik visą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją ir dalį Lenkijos Karalystei priklausiusių pietrytinių vaivadijų. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi Vilniaus švietimo apygardos dokumentai yra viena iš svarbiausių šaltinių bazių šios institucijos moksliniams tyrimams atlikti. Tai Rankraščių skyriaus fondo Nr. 2 dokumentai, apimantys vadinamąjį kunigaikščių Čartoriskių depozitą (Senasis Vilniaus universitetas. Vilniaus švietimo apygardos globėjo kanceliarija, F2 DC) bei Adomo Čartoriskio kuratoriumo šaltinius (F2 KC). Švietimo institucijų veiklą Vilniaus švietimo apygardos teritorijose liudijančios dokumentų visumos analizė atveria unikalias galimybes nustatyti Tautinės edukacinės komisijos mokyklose savo veiklą pradėjusių mokytojų, kurie ir po 1803 m. liko dirbti švietimo srityje, karjeras. Mokytojų profesinės grupės veiklai tirti svarbiausios yra trys dokumentų grupės. Daugiausia biografinių duomenų teikia vadinamieji „tarnybiniai lapai“, atspindintys mokytojų darbo vietas ir užimamas pareigas. Kiek mažiau informatyvūs yra Vilniaus švietimo apygardos mokyklų vizitacijų protokolai. Trečią šaltinių grupę sudaro kunigaikščių Čartoriskių depozite saugomi vadinamieji „Polinskio dokumentai“ (Teka Polińskiego), kuriuose taip pat galima rasti informacijos apie pedagogus ir jų veiklą. Visi šie šaltiniai papildo duomenis apie Vilniaus švietimo apygardos mokytojus nauja biografinio pobūdžio informacija, tokia kaip gimimo ir mirties datos, išsilavinimas, kilmė, šeiminė padėtis, darbo vieta, pedagoginės karjeros trukmė ir pan. Mokytojų kaip profesinės grupės tyrimams taip pat unikalios reikšmės turi dokumentai, teikiantys informacijos apie mokytojų išsilavinimą, jų darbo stažą, darbinius santykius bei konkretaus mokytojo veiklos įvertinimą, kurį pateikdavo mokyklos vadovybė. Faktas, kad didžioji dalis įvairiose vietovėse XVIII a. paskutiniaisiais metais dirbusių mokytojų po Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo išsaugojo savo ankstesniąsias darbo vietas, leidžia daryti prielaidą apie šių pedagogų kvalifikaciją ir kompetenciją. Šaltiniai taip pat leidžia giliau pažinti, kokį vaidmenį mokytojų bendrija atliko Rusijos okupuotose Abiejų Tautų Respublikos teritorijose pirmaisiais nelaisvės metais, ugdydama mokinius bei rodydama pavyzdį jaunesniesiems kolegoms.

Tautinės edukacinės komisijos sprendimu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąją mokyklą 1781 m. reorganizuoto Vilniaus universiteto veiklos laikotarpiu profesorių bendrija buvo labai įvairialypė ir iš esmės skyrėsi nuo tos, kuri buvo jėzuitiškojo universiteto metais. Didžioji dalis pedagogų ir toliau išliko dvasininkai. Iš jų daugiausia buvo eksjėzuitų, tačiau taip pat dirbo vienuolių pijorų bei misionierių. Daug mažesnę dalį profesorių sudarė pasauliečiai, tarp kurių dominavo iš užsienio atvykę mokslininkai. Straipsnyje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos profesorių bendrijos, kaip atskiros socialinės grupės, bruožai, išryškinant profesorių didaktinį darbą universitete, mokslinę ir organizacinę veiklą. Profesorių bendrijos bruožams išskirti pasitelkiamas istoriografijos įdirbis bei įvairūs Vyriausiosios mokyklos veiklos šaltiniai, tarp kurių vienas informatyviausių yra gamtos istorijos profesoriaus

Podolės žemių generalinis seniūnas kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis (1734–1823) buvo vienas iš aštuonių Tautinės edukacinės komisijos narių, Abiejų Tautų Respublikos seimo išrinktų į šią komisiją 1773 m. Straipsnyje bendrais bruožais pristatoma A. K. Čartoriskio biografija, išryškinant jo patirtį ir nuopelnus švietimo srityje. Pagrindinis tyrimo tikslas yra atskleisti 1780 m. A. K. Čartoriskio atliktos Ukrainos ir Podolės žemių departamento, iš kitų edukacinės sistemos administracinių vienetų išsiskyrusio tiek teritorijos dydžiu, tiek ir ugdymo įstaigų skaičiumi, mokyklų patikrinimo rezultatus bei aptarti šios vizitacijos reikšmę tolesnei Tautinės edukacinės komisijos veiklai. Atlikus patikrinimą A. K. Čartoriskio parengta ataskaita – povizitacinis raportas – buvo priimtas kaip pavyzdinis, o jame išskirti pagrindiniai punktai buvo įtraukti į 1783 m. Tautinės edukacinės komisijos parengtus „Nuostatus, skirtus akademiniam luomui ir mokykloms Respublikos kraštuose“.

Tautinė edukacinė komisija jos sudarymo metu 1773 m. dar neturėjo savo būsimos organizacinės struktūros vizijos. Šios struktūros kūrimas truko gana ilgai ir buvo patvirtintas tik po dešimties metų, 1783 m. Tautinės edukacinės komisijos nariams priėmus „Nuostatus, skirtus akademiniam luomui ir mokykloms Respublikos kraštuose“. Remiantis šiais „Nuostatais“, Abiejų Tautų Respublika buvo padalyta į 10 švietimo apygardų: 6 – Lenkijos Karalystėje ir 4 – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsteigtos Lietuvos, Naugarduko, Žemaitijos ir Polesės švietimo apygardos. Straipsnyje pristatomas bendras Lietuvos apygardos vidurinių mokyklų, veikusių Gardine, Vilniuje, Balstogėje, Vyšniave, Pastovyse, Valkaviske, Merkinėje, Lydoje ir Ščiutine, vaizdas. Atskleidžiama šių mokyklų veikla, mokytojų korpusas, mokinių sudėtis, mokymo programos įgyvendinimo problemos, mokymo sėkmės ir nesėkmės.