Lietuvos istorijos metraštis /The Yearbook of Lithuanian History

Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip informacija apie Lietuvai įteiktus ultimatumus (1938 m. Lenkijos, 1939 m. Vokietijos ir 1940 m. Sovietų Sąjungos) atsispindėjo JAV rytinėje pakrantėje leidžiamoje liberaliosios krypties spaudoje, kokį poveikį turėjo Lietuvos oficialių informacijos šaltinių veikla formuojant JAV spaudos poziciją ultimatumų Lietuvai atžvilgiu bei kaip ir kiek JAV lietuvių spauda vertino JAV spaudos pateikiamą informaciją. Siekiama nustatyti, ką palaikė JAV spauda – buvo Lietuvos ar jų įteikėjų pusėje. Tyrimui pasirinkti keturi JAV dienraščiai: The New York Times, New York Herald Tribune, The Washington Post bei Chicago Daily Tribune ir du JAV lietuvių laikraščiai: „Vienybė“ ir „Dirva“. Nors JAV spaudoje buvo pateikiama tiksli informacija, dėstomi aiškūs faktai, vengta įvykius vertinti. Kaip ir JAV politikai, taip ir spauda daugiau laikėsi izoliacinės politikos Lietuvos atžvilgiu. Nors JAV lietuvių spaudoje teigiama, kad įvykiai sulaukė išskirtinai daug vietinės spaudos dėmesio, ir kai kurie straipsniai tikrai pasiekė pirmuosius puslapius, JAV dienraščiai oficialiais Lietuvos informacijos šaltiniais beveik nesinaudojo.

Remiantis nauju faktu apie 1937 m. Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai dovanotas knygas iš Stelmužės dvaro, atliktas tyrimas, verifikuojant faktinę informaciją, kiek ir kokios knygos dovanotos, aiškinantis knygų išlikimo iki mūsų dienų situaciją, nustatant dabartines jų saugojimo vietas, analizuojant knygų proveniencinių ženklų informaciją, kalbančią apie Stelmužės (Steinensee / Stelles muiža) savininkus von Foelckersahmbus ir dvaro likimą, pasikeitusį nustačius Lietuvos–Latvijos valstybių sienas 1921 m. bei po žemės reformos. Priede skelbiamas dovanotų knygų sąrašas, kuriuo siekiama atskleisti vieną iš daugialypio multikultūrinio Stelmužės dvaro (-ų) paveldo fragmentų.

Straipsnyje nagrinėjamas ryškus laikotarpio, kai 1918 m. buvo paskelbtas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktas, epizodas – kiek daugiau nei po mėnesio Vokietija pripažino Lietuvos valstybingumą. Nors šis įvykis neabejotinai buvo reikšmingas nepriklausomos valstybės sukūrimui ir įtvirtinimui, dėl įvairiausių aplinkybių jis ligi šiol nesulaukė deramo aptarimo ir įvertinimo lietuviškoje istoriografijoje. Ilgą laiką pagrindinė kliūtis tyrimui buvo ribota prieinamų šaltinių bazė. Padidėjus vokiškosios archyvinės medžiagos prieinamumui, atsiradus naujiems fundamentaliems užsienio autorių tyrimams, susijusiems su Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu Lietuvoje, atsirado galimybė ir atitinkamiems lietuviškiems tyrinėjimams.

Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus plytdirbystės problematika. Tyrimų laikotarpį apibrėžia archyvinė informacija apie konkrečius plytininkus-žaliavų kasėjus, kurių sąrašai sudaryti 1795 bei 1805 m. Šiuo laikotarpiu dirbo 43 amatininkai. Naudojantis papildomais archyviniais bei spausdintais šaltiniais, sudarytos šių amatininkų biogramos. Remiantis surinktais duomenimis apibrėžiama plytininkų-žaliavų kasėjų dirbtuvių lokalizacija, apžvelgiama turtinė šiuo amatu besivertusių asmenų diferenciacija, aptariami plytininkystės amato tęstinumo bei plytininkų kaitos duomenys, nagrinėjami kitų amatininkų, ypač puodžių, ekonominiai bei socialiniai ryšiai su plytininkais.

Straipsnyje tiriama Žemaitijos aukštumos vakarinėje dalyje XVI a. antroje pusėje įsikūrusio Plungės miestelio pradžia. Tuometiniuose šaltiniuose išnyrantys Gandingos miesto bei vėliau jį pakeitusio Plungės miestelio įvardijimai analizuojami pasitelkiant istorinius, geografinius ir lingvistinius duomenis, taip rekonstruojant ankstyvąjį Plungės miestelio kūrimosi etapą.

Straipsnyje nagrinėjamas iki šiol netirtas klausimas: kaip 1582 m. pabaigoje Kauno mieste buvo įvestas Grigaliaus kalendorius? Skurdžios šaltinių žinios liudija, kad Kauno miesto savivaldos institucijos oficialiojoje raštvedyboje naująjį Grigaliaus kalendorių perėmė iš karto, t. y. 1582 m. spalio 15 d. Įprastas Julijaus kalendorius buvo giliai įsirėžęs ne tik į paprastų miestiečių, bet ir į savivaldos raštininkų sąmonę ir atmintį, todėl jie ir vėliau kartais skirdavo „naująjį“ ir „senąjį“ kalendorius, bet jokių nepasitenkinimo ženklų, peraugančių į pasipriešinimą naujam laiko skaičiavimui (Vilniaus ortodoksų atvejis), ar net atvirus neramumus, kokie 1584–1589 m. vyko Rygoje, šaltiniuose aptikti nepavyko. Todėl daroma išvada, kad Kaune Grigaliaus kalendoriaus recepcija buvo sklandi ir nesukėlė jokių karštų kontroversijų.

Lietuvos ir kaimyninių šalių istoriografijoje Stačiatikių bažnyčios struktūros paskiruose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionuose kaip pagrindinis tyrimų objektas pasirenkamos labai retai. Šiame straipsnyje aptarsime vieno regiono – Smolensko žemės – bažnytinius pareigūnus (vyskupus, vienuolynų archimandritus ir igumenus, cerkvių dvasininkus – šventikus ir diakonus) 1395–1514 m., kai šis regionas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Dėmesys bus telkiamas į tris aspektus: Stačiatikių bažnyčios pareigūnų atsiradimo Smolensko žemėje laiką,