Lietuvos etnologija / Lithuanian ethnology

Pagrindinis šiame straipsnyje keliamas uždavinys – kontekstualizuoti Lietuvoje atliktus etnografinius / antropologinius posocializmo socialinių kultūrinių transformacijų tyrimus platesniame posocializmo antropologinių tyrimų lauke. Tai bus atliekama aptariant, ar ir kaip platesniame vadinamajame posocializmo antropologijos lauke išryškėjusios įtampos ir diskusijos, susijusios su regiono ir laikotarpio apibrėžtimi, konstruojamomis žiniomis ir nelygiaverčiais santykiais tarp Vakarų ir Rytų, atsiskleidė bei buvo sprendžiamos antropologų, atlikusių socialinių kultūrinių transformacijų po 1990 m. etnografinius tyrimus Lietuvoje. Kartu mėginsime atsakyti į platesnį klausimą – kaip Lietuvoje tyrimus atlikę antropologai savo darbuose konceptualizuoja socializmo įtaką vėlesniems procesams bei kokios yra posocializmo kaip laikotarpio chronologinės ribos remiantis šiais darbais

Straipsnyje, remiantis Marijampolės mieste atliktu lauko tyrimu, keliamas klausimas, kaip Marijampolėje, kuri sovietmečiu plėtota kaip industrinis miestas, buvo pragyventi deindustrializacijos, nulemtos ekonominio posūkio iš sovietinės planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, sukelti iššūkiai. Analizuojami aspektai, lėmę individualių veiklų susikūrimą ir plėtojimą; kaip plėtojamas lanksčiai organizuojamas darbas ir jo įvairovė kūrė naujas darbo vietas bei transformavo buvusio sovietinio industrinio miesto vietas; darbo sampratos pokyčiai. Straipsnyje atskleidžiama, jog deindustrializacijos sukelti iššūkiai buvo išgyventi pasitelktus verslumą ir neformalius pragyvenimo būdus: įvairią prekybą ir paslaugų teikimą, turinčius polinkį plėstis, įtraukti artimus asmenis ir formuoti naujas struktūras.

The article explores how people identify with their ‘Saminess’. To understand this better, discourses of affects and emotions around the topic are analysed, particularly shame and inadequacy. They show how people ‘measure’ Saminess in relation to ‘proper’ Sami. I investigate here if this is a fault of a discursive dichotomy between modernity and tradition – the depiction of a traditional indigenous group forming in opposition to a coloniser’s modern identity.

Šiame straipsnyje siekiama ištirti būdus, kuriais Šalčininkų rajono gyventojai identifikuojasi su gyvenamąja vieta, darant prielaidą, jog socialinė atmintis, ypač krašto kultūroje gyvuojantys pasakojimai, daro didžiausią įtaką regioninio identiteto formavimuisi ir išlaikymui. Darbe aptariama, kaip vietiniai, šiame rajone gimę ir augę žmonės, brėžia jo kultūrines ribas. Teorinėje dalyje apibūdinamos naratyvų, regioninio identiteto ir socialinės atminties sąvokos siekiant šias sąvokas instrumentalizuoti. Nustatyta, jog tarp krašto žmonių galima išskirti du identifikavimosi su gyvenamuoju rajonu modelius: 1) kraštietiškas identitetas, kuris yra archajiškas ir laikomas neprestižiniu; 2) kraštietiško identiteto derinimas su etniniu identitetu.

Priklausomybių paplitimas skatina reaguoti į dažną priklausomų asmenų marginalizavimą. Atmetimas ir kitos patirtys konstruoja priklausomų asmenų kaip grupės identitetą, egzistuoja ir priklausomų asmenų kaip individų identitetas. Priklausomų asmenų reintegravimo į visuomenę sunkumai pagrįsti skirtumu tarp priklausomų ir kitų asmenų, todėl priklausomi asmenys įvairiais būdais skatina identiteto kaitą. Straipsnyje siekiama atskleisti, kokiais priklausomų asmenų reabilitacijos institucijoje taikomais mechanizmais siekiama transformacijos: kaip dėl reabilitacijos metu naudojamų galios santykių ir religijos įtakos priklausomų asmenų identitetas kinta į sveikstančių priklausomųjų identitetą. Straipsnyje remiamasi lauko tyrimo, atlikto 2018–2019 m. vienoje Lietuvos priklausomybių reabilitacijos įstaigų, duomenimis.

Straipsnyje, remiantis 2017 m. Norvegijoje atlikto lauko tyrimo duomenimis, kalbama apie baimės atmosferą, su kuria susiduria (i)migrantai iš Lietuvos. Baimės atmosferą sukuria (i)migrantų patirtys ir viešasis diskursas dėl Norvegijos vaiko priežiūros tarnybų tariamai atiminėjamų vaikų. Remiantis lauko tyrimo duomenimis, surinktais viename mieste Norvegijos šiaurėje, straipsnyje atskleidžiamos (i)migrantų strategijos ir laikysenos šioje baimės atmosferoje.

Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip grįžusieji iš migracijos interpretuoja savo sukauptų žinių, patirties, idėjų perdavimą Lietuvoje. Tam pasitelkiama socialinių perlaidų koncepcija aptariant normines struktūras ir praktikos sistemas bei tai, kaip grįžusieji įvardija santykį su kilmės šalies aplinka. Pagrindiniai straipsnio tikslai – aptarti, kokios dažniausiai iš migracijos parvežamos sukauptos idėjos ir patirtys socialinių perlaidų forma, kokiu būdu bei kam jos dažniausiai perduodamos, t. y. kas, kaip ir kam perduodama.

Return features heavily in the narratives and lives of Romanian immigrants in London, as a key topic of debate rather than a mere end goal of their migration. By analysing their experiences of temporary return, this paper1 reveals the tensions and contradictions embedded in migrants’ transnational social networks. It applies a two-fold focus: first examining the importance of return for Romanians in London; then considering how experiences of temporary return shape migrants’ social networks. The paper is based on data from my scoping doctoral fieldwork, five weeks of participant observation and interviews with Romanians in northwest London.