Lietuvos archeologija

Disc brooches from the Roman Iron Age are very diverse in style and execution throughout Europe. Their diversity in the tarand cemetery areas of modern day Estonia and North Latvia is also very high, with many unique traits and some multidirectional infuences being observable. Therefore, regionality in the tarand cemetery areas will be studied through these diverse brooches in order to see whether some motifs, typological groups, or alloys were more preferred in some areas than in others. A typological and compositional approach has been adopted for this. Based on the distribution of certain groups of disc brooches, their surface treatment, and the direction of the infuences, two distinct areas can be seen: Northeast Estonia and Southeast Estonia–North Latvia. !e study shows how people in the tarand cemetery areas adopted foreign techniques and stylistic features in accordance with local preferences and used them in their local culture.

Straipsnyje pristatome maisto liekanų keramikoje cheminių ir stabiliųjų anglies (δ13C) bei azoto (δ15N) izotopų tyrimų, vykdytų 2014–2017 m., rezultatus. Lietuvoje tai dar menkai išnaudotas informacijos apie priešistorinių žmonių mitybą šaltinis ir dar visai nauja tyrimų kryptis, pradėta vystyti kartu su Jungtinės Karalystės mokslininkais Lietuvos mokslo tarybai parėmus du projektus, todėl greta pirmųjų įžvalgų, hipotezių, išvadų siekiame atskleisti naujų metodų potencialą priešistorinių visuomenių tyrimuose. Gauti rezultatai stebėtinai gerai dera su archeologiniais, zooarcheologiniais, kaulo kolageno stabiliųjų izotopų duomenimis, daro priešistorinės ekonomikos ir mitybos paveikslą gerokai išsamesnį ir labiau pagrįstą. Šie tyrimai patvirtina ryškų pokytį nuo vandeninio maisto prie sausuminio – nuo žvejybos prie gyvulių auginimo daugelyje Lietuvos vietų vykus maždaug 2500 cal BC, kartu su Virvelinės keramikos kultūros žmonių pasirodymu. Svarbu tai, kad pajūrio gyvenvietėse net ir Virvelinės keramikos periodu vandeninio maisto resursų svarba ir toliau išliko didelė.

Straipsnyje diskutuojama dėl išsamių regioninių geoduomenų bazių Lietuvos archeologijoje poreikio. Teigiama, kad iki šiol sudarytos duomenų bazės, paremtos archeologinių vietovių koncepcija, nėra pakankamos daugeliui regioninės ir kraštovaizdžio archeologijos keliamų klausimų analizuoti, todėl reikia vientiso kraštovaizdžio (angl. o'-site) koncepcija paremtos duomenų bazės. Ji turėtų būti sudėtingesnė, sudaryta iš daugelio atskirų dalių, todėl straipsnyje pristatoma tik viena kuriamos tokios duomenų bazės dalis, skirta viename regione vykdytiems archeologiniams tyrimams. Pristatyme aptariama jos struktūra ir išryškinamos problemos, kylančios klasi/kuojant labai nevienodo informatyvumo duomenis. Sudaryta duomenų bazė puikiai parodo ir Lietuvos archeologinio žemėlapio reprezentatyvumo lygį – visų iki šiol vykdytų tyrimų mastą, teritorinio pasiskirstymo netolygumus bei taikytų metodų įvairovę. Kartografavus visus vykdytus tyrimus paaiškėja, kad jie daugiausia susikoncentravę tik keliose intensyviausiai tyrinėjamose vietovėse, o aplink jas išlieka dideli regionai, kurie iki šiol iš esmės nepažįstami archeologijos mokslui.

Straipsnyje kalbama apie viduramžių Lietuvos degintinių kapinynų (XIII–XIV a.) geografiją, topografiją ir aplinką, išskiriami ir apžvelgiami regioniniai laidojimo vietų panašumai bei skirtumai. Tyrimo tikslas – išnagrinėti viduramžių degintinių kapinynų bruožus ir apibrėžti laidojimo vietų sampratą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, straipsnyje pirmą kartą į XIII–XIV a. degintinius kapinynus žvelgiama kompleksiškai: nagrinėjamas kapinynų ir juos naudojusių bendruomenių santykis, ryšys su supančia aplinka, o laidojimo vietų atmintis ir vaizdiniai atskleidžiami remiantis kalbos bei tautosakos duomenimis. Pabaigoje degintinių kapinynų būklė aptariama žvelgiant iš šiandieninės paveldosaugos perspektyvos.

Rubiķi Cemetery (Jēkabpils District, Rubene Parish), which had 31 barrows, is providing important information about Iron Age burial practices in eastern Latvia and eastern Lithuania, especially those relating to barrows with stone kerbs and the territory later inhabited by the Selonians. The cemetery was investigated by Pēteris Stepiņš in 1937 and by Elīna Guščika and Mārtiņš Lūsēns in 2012. In all, seven barrows were excavated. Despite the extensive disturbance of the barrows and the fact that only fragmentary remains of burials were discovered in 1937, the data collected in the 2012 excavation have enabled a detailed analysis of the 2nd–7th and 11th–12th-century burial practices at Rubiķi. The article presents for the 4rst time a complete description and analysis of the Rubiķi archaeological material (including AMS 14C dating), finishing with a discussion of some theoretical questions (burial site preconditions, burial practice continuity, etc.).

The worlds of the living and the dead are connected to one another in people’s worldviews and their physical setting in the landscape is a material expression of this relationship. In Lithuanian Iron Age (Roman period–Viking Age) archaeology, burial sites have been rarely approached from this perspective, except for some stereotypical remarks, e.g. it has been argued that water is a boundary between the spaces of the living and the dead. The paper analyses the spatial relationship between the East Lithuanian hillforts and barrow cemeteries and discusses how it reflects the local communities’ perceptions of their communication with their dead. The study is based on five spatial perspectives: distance, direction, location in the terrain in respect to bodies of water, communicative relationship, and visual contact. It concludes that no effort was made to isolate the burial areas from those for the living, i.e. the living maintained spatial bonds with their dead and shared one landscape.

Grave-goods belong to the sphere of sacrum where property donated for the dead might reflect a distorted picture of reality. They are the result of creative activity performed in „real life“. Therefore finds from dwelling sites have great importance for connecting artefacts from burial grounds back to the sphere of profanum. Several examples from Lithuanian archaeology are presented concerning dwelling sites as centres of production and exchange of artefacts that later found their way into grave-sets. Some considerations are presented regarding the elements of costume of people of the Brushed Pottery Culture; comparision of distribution of Roman imports in cemeteries and dwelling sites; the importance of chronological indicators has been distinguished thanks to databases of burial sites for the dating of layers in dwelling sites. Finally we present some hyphotesis about the possible everyday or ceremonial functions of outfit elements based on the example of female temple ornaments.