Lietuvos istorijos institutas

Piliakalnių įtvirtinimai aprėpia ne tik gynybinę, bet ir socialinio statuso išraiškos funkciją, todėl jų įrengimo darbai, jų mastas galėtų būti svarbus požymis bandant išskirti galios centrus gyvenviečių sistemoje. Vadovaujantis šiuo požiūriu, straipsnyje analizuojami XIII–XIV a. Kernavės pilies, susidedančios iš keturių atskirų piliakalnių, įtvirtinimai bei juos įrengiant atlikti reljefo transformavimo darbai. Remiamasi specialiai šiuo tikslu 2018–2019 m. atliktais tyrimais – gręžiniais, georadaro profiliais, šurfais, taip pat ankstesnių metų kasinėjimais. Plačioje teritorijoje surinkti duomenys apie vietovės stratigrafiją leido ne tik rekonstruoti iki piliakalnių įrengimo buvusį paleoreljefą bei atliktas jo modifikacijas, bet ir atskleidė žmonių atliktų reljefo transformavimo darbų ir gamtinių geodinaminių procesų ryšį. Tyrimai parodė, kad piliakalnių įrengimas sukėlė didelio masto erozinius procesus, turėjusius lemiamą įtaką tiek pilies, tiek aplink ją įsikūrusio miesto raidai. Straipsnyje keliama hipotezė, kad Kernavės pilies ir miesto administracinės reikšmės praradimą XIV a. pabaigoje galėjo nulemti būtent žmonių veiklos sukelti eroziniai procesai.

Ugnies ir dūmų signalai kelis tūkstantmečius buvo svarbi karinės komunikacijos dalis. Šis būdas neabejotinai naudotas ir viduramžių Lietuvoje. Literatūroje yra įsitvirtinęs stereotipinis medinių pilių sąšaukos laužais vaizdinys, nors jį tiesiogiai patvirtina vienintelis Petro Dusburgiečio kronikos epizodas. Straipsnyje, remiantis LiDAR duomenimis, mėginama teoriniu lygmeniu atsakyti, kokios buvo vizualių ryšių tarp Lietuvos piliakalnių galimybės, kiek jas lėmė reljefas, kokie sąšaukai tikėtinai buvo būtini papildomi ištekliai. Tam pasirinkti trijų regionų pavyzdžiai: kovų su Ordinu meto Nemuno pakrančių, Žemaitijos bei Tautų kraustymosi laikotarpio Pietryčių Lietuvos. Nustatyta, kad pirmuoju atveju galėjo efektyviai veikti linijinė, antruoju – patikima gardelinė vizualaus ryšio sistemos. Trečiajame regione piliakalnių sąšauka būtų daug sudėtingesnė. Šie skirtumai sietini tiek su regionų reljefu, tiek su nevienodais gynybiniais poreikiais. Pirmuoju ir antruoju atvejais pilių sistemos funkcionavo ilgametės Ordino grėsmės akivaizdoje, o trečiuoju staigūs antpuoliai nenulėmė perspėjimo sistemos susiformavimo.