Lietuvos istorijos institutas

The paper focuses on an extract from the treasury archive of Vilnius Lower Castle from the 1640s. The research provides new data on the sociotopography of a part of the city of Vilnius and the suburb of Antakalnis (Antokol) in 1566 and reveals the fate of some documents kept in the treasury archive after 1655, when the Russian army occupied Vilnius and a fire ravaged the archive. The extract, which is published for the first time in this article, is included in the appendix.

Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus plytdirbystės problematika. Tyrimų laikotarpį apibrėžia archyvinė informacija apie konkrečius plytininkus-žaliavų kasėjus, kurių sąrašai sudaryti 1795 bei 1805 m. Šiuo laikotarpiu dirbo 43 amatininkai. Naudojantis papildomais archyviniais bei spausdintais šaltiniais, sudarytos šių amatininkų biogramos. Remiantis surinktais duomenimis apibrėžiama plytininkų-žaliavų kasėjų dirbtuvių lokalizacija, apžvelgiama turtinė šiuo amatu besivertusių asmenų diferenciacija, aptariami plytininkystės amato tęstinumo bei plytininkų kaitos duomenys, nagrinėjami kitų amatininkų, ypač puodžių, ekonominiai bei socialiniai ryšiai su plytininkais.

Straipsnyje trumpai apžvelgiamos vokiečių masonų karinės ložės, aptariamos jų ištakos, raida bei šios humanistinius principus puoselėjusios brolijos požiūris į karą. Konkrečiau analizuojamos dvi 1916–1918 m. šiandieninės Lietuvos teritorijoje veikusios karinės ložės „Vokiečių sargyba prie Nemuno“ (Deutsche Wacht an der Memel) ir „Vilnius liepsnojančiam kalavijui“ (Wilna zum Flammenden Schwert). Tyrimo tikslas – pateikti šiek tiek daugiau informacijos apie šias labai menkai žinomas masonų ordino šakas bei joms priklausiusius narius.

The article discusses a watercolour painting from a private collection authored by Wojciech Iwaszkiewicz, artillery ober-bombardier of the Grand Duchy of Lithuania. In the background of the urban landscape are objects that allow easy identification of the capital of Lithuania: partly ruined Upper Castle and the Bekesh Hill. Other objects and figures are identifiable by the inscriptions on the other side of the painting. Particularly interesting is the first plan of the drawing, which depicts the Tatar Gates and a few wooden houses standing near them. This is the only known view of the Tatar Gates of the Vilnius defensive wall. The buildings also depict a number of city dwellers, most of them being military personnel of the Grand Duchy of Lithuania (artillery officer, cannoneer, ober-feurwerker, etc., as well as the author of the painting himself ), thus the picture is also interesting as a source of research into different military uniforms. Inscriptions by the Upper Castle and Bekesh Hill reflect legends and stories, popular among Vilnians at the end of the eighteenth century. In the former case, one tower of the castle is named as the temple of the pagan god Lelum Polelum Swistum po Swistum. Yet above the Bekesh Hill is written a legend about the reckless death of this cadet on the way down while riding a horse. Through historical sources we were able to determine that W. Iwaszkiewicz enlisted into the army of the Grand Duchy of Lithuania as a cannoneer in the spring of 1790, soon was raised to the rank of the bombardier and in the spring of 1791 to the ober-bombardier, yet in the summer of 1793 he was raised to the rank of stykjunker. The painting in analysis is related to a particular event: attempts to reform and strengthen the Lithuanian artillery at the end of the eighteenth century and the amassing of the military in Vilnius. In spite of somewhat primitive style of the painting, it’s a very interesting and valuable document of urban iconography.

Straipsnyje nagrinėjamas 1906–1914 m. Vilniuje veikęs politinio rusiško radikalaus monarchizmo sparnas, kurį sudarė imperinių partijų „Rusų tautos sąjungos“, „Visos Rusijos Dubrovino vardo rusų tautos sąjungos“ ir „Arkangelo Mykolo vardo rusų tautinės sąjungos“ vietiniai skyriai. Trumpai apžvelgiamas skyrių atsiradimas, raida ir veikla, identifikuojami nariai ir jų migracija per ideologiškai artimas organizacijas. Tyrimas atskleidė, kad pagrindiniai radikalaus monarchizmo rėmėjai Vilniuje buvo pavieniai politiškai angažuoti stačiatikių dvasininkai, sentikių verslininkai, valstybinių ir privačių mokyklų mokytojai, tarnautojai, geležinkelių darbininkai ir kt. Radikalūs monarchistai ne tik dalyvavo miesto politiniame gyvenime, jie ypač aktyviai stengėsi vystyti ekonominę veiklą, steigė darbininkų arteles, apsiėmė vykdyti didžiulius trikotažo gaminių siuvimo vietinio garnizono kariams užsakymus ir įsteigė arbatinę bei skaityklą, kur jautėsi jų ideologijos dvasia. Po 1912 m. rinkimų į Ketvirtąją dūmą šios srovės atstovai beveik visiškai nutraukė aktyvesnę politinę veiklą ir kartu su Vilniuje veikusiomis konservatyviomis visuomeninėmis ir religinėmis organizacijomis daugiausia užsiėmė savo ideologijos sklaida bei ekonomine veikla.

Kad būtų vertinamas politinėje scenoje, didikas privalėjo turėti atitinkamą rezidenciją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje. Savininko poreikius ir ambicijas atliepiantys rūmai atliko ne tik reprezentacinį vaidmenį, bet ir buvo vieta, apie kurią telkėsi giminės bei didikų klientų gyvenimas. Be to, įsiliedami į gyvą miesto organizmą rūmai tapdavo jo tvaria puošmena, neretai demonstruodavo jų savininkų tikėjimą ir politinę poziciją. Šiame straipsnyje sintetiškai aptariama XVII a. Vilniaus rūmų architektūra tiek tipiškų, tiek miesto įvaizdį formavusių originalių sprendimų kontekste. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Vilniaus topografiją – labiau ar mažiau prestižines vietas ir priemiesčius, ypač Antakalnį.

1939 m. rudenį pradėjo veikti Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Vilniuje. Straipsnyje, remiantis archyvine ir istoriografine medžiaga, nagrinėjama diplomatinės institucijos veikla Vilniaus miesto kontekste, gilinamasi į konsulato steigimo motyvus, būsimo generalinio konsulo kandidatūros klausimą, atskleidžiami konsulato darbuotojų likimai.

Straipsnyje siekiama pateikti apibendrintą vienos pagrindinių XVIII a. pirmosios pusės maisto gamybos šakų – mėsininkų-gyvulių skerdikų charakteristiką. Plačiai suvokiamo Vilniaus amatininkų „pasaulio“ tyrimai sudaro prielaidas kelti klausimą apie tai, ką apskritai žinome apie XVIII a. pirmojoje pusėje Vilniuje gyvenusius mėsininkus-skerdikus? Atsakyti į šį klausimą galime tik atlikę statistinę bei struktūrinę šaltinių analizę. Tyrimų objektu pasirinkti tik į cechinę organizaciją 1711–1748 m. laikotarpiu susivieniję mėsininkai. Straipsnyje išryškinamos sritys, kurių aprėptyje galime daryti tam tikras išvadas apie Vilniaus mėsininkų gyvenimą ir veiklą, o, remdamiesi šiomis išvadomis, sukurti kiek įmanoma universalesnį ir apibendrintą XVIII a. pirmojoje pusėje Vilniuje gyvenusio mėsininko paveikslą. Ieškant atsakymų į šiame straipsnyje iškeltus klausimus, išanalizuota Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma pirminių šaltinių medžiaga: ištirtos Vilniaus magdeburginio teismo (senasis fondas Nr. 22) bei Vilniaus magistrato (senasis fonas Nr. 23) knygos. Daug įdomios medžiagos surasta fonde Nr. 458, kuriame saugomos Vilniaus magistrato sąskaitų knygos (daugiausia mokesčių tarifų registrai). Atliekant tyrimą pagalbinę funkciją atliko publikuoti šaltiniai, iš kurių svarbiausi yra Vilniaus cechų aktai ir naujųjų miestiečių sąrašų publikacija. Išanalizavus šaltinius nustatyta, kad plėtros aspektu Vilniaus skerdikai buvo gana hermetiška (uždara) ir stabili grupė, apgyvendinta daugiausia katalikiškoje kultūroje arba Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės kultūroje, daugiausia Vilniaus vaivadijoje. Mėsininkų-skerdikų grupė sudarė savo mikrovisuomenę, kuri veikė miesto struktūroje kaip didelė šeima. Viena vertus, kiekvienas skerdikas turėjo savo veiklos laisvę, tačiau rašytiniai įstatai ir susiformavę papročiai lėmė abipusę vieni kitų kontrolę. Būtent tokiu būdu buvo atliekama į Vilniaus rinką tiekiamos mėsos kokybės patikra. Užsiimdami tiek gyvulių skerdimu, tiek ir žalios mėsos bei odų prekyba, Vilniaus mėsininkai-skerdikai neišvengiamai turėjo tiesioginius kontaktus su žydais ir totoriais, nuosekliai siekdami apriboti jų veiklą bei pajungti savo kontrolei visą prekybą mėsos turguje. Kita vertus, mėsininkų-skerdikų cechas turėjo ryšių ir su kitais cechais, daugiausia odminiais ir didžiaisiais bei mažaisiais odininkais, įsiterpdavo į jų profesines kompetencijas bei konkuravo dėl odų supirkėjų. Siekdami apsaugoti savo profesines teises, ypač „išplėstinių kompetencijų“ srityje, kurias sudarė prekyba odomis, sugebėjo netgi manipuliuoti miesto valdžia. Mėsininkai-skerdikai sudarė bendriją, kuri sugebėjo kovoti už savo gerovę, o geriausias šios kovos įrodymas yra gautas leidimas prekiauti žuvimi pasninko laikotarpiu. Tokia situacija galėjo susiklostyti dėl to, kad mėsininkų-skerdikų parduodamų produktų paklausa visada buvo labai didelė. Todėl reikėjo visokeriopai „saugoti“ savo profesiją, kuri buvo savaime pelninga, o šiai veiklai vykdyti nebuvo būtini nei specialūs įrengimai ar technika, nei specialūs gebėjimai ar žinios.

This article is dedicated to one of the most notable late baroque architects of the Grand Duchy of Lithuania, Giuseppe Fontana ( Józef III, 1716 – before 1773). Being of Italian blood, architect Giuseppe Fontana was actually born in Warsaw, the capital of the Commonwealth of Both Nations, leaving a clear footprint in the culture of the Grand Duchy of Lithuania. Unable to establish himself in Vilnius, he moved close to Vitebsk. His choice to live and work on the north-eastern outskirts of the Commonwealth of Both Nations could have been influenced by his contacts with the influential representatives of the ruling class of Vitebsk voivodeship and also by the finding of a free space, “non monopolized” by the architects, strategically convenient geographic location and the aggregation of financially capable customers of architecture. The story of the family of Giuseppe Fontana is outstanding in the general cultural context. After settling in the Commonwealth of Both Nations at the end of the seventeenth century they shaped a peculiar dynasty of architects, which already in the first part of the eighteenth century was fully assimilated and Polonized. The professional career of father Giuseppe Giacomo (Józef II, 1676–1739/41), brothers Giacomo (Jakub, 1710–1773) and Giovanni Canzio (Jan Kanty, 1731–1800) in Warsaw and status in the royal court, professional career of uncle Domenic (Dominik, ca. 1680 – before 1755) in Grodno, all their contacts with influential aristocrats, accumulated family wealth and earned offices aided in reaching significant valuation in society and climbing the social ladder. In 1768, the Fontana family for their merits to the King was granted the status of nobility along with all respective rights, duties and privileges of the estate. The article analyses professional achievements of the Fontana family, their valuation in society and change in social status in the general context of artists and artisans. It shows, how the situation of family members and aspirations to become part of the class of nobility affected personal and professional life of Giuseppe Fontana.

Straipsnyje analizuojamas vieno žymiausių XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių ir Lietuvos vyriausioje mokykloje dėsčiusių mokslininko botaniko prancūzo Žano Emanuelio Žilibero gyvenimo epizodas – bandymas jį nunuodyti 1782 m. Remiantis teisminėmis bylomis ir profesoriaus bei jo žmonos asmenine korespondencija, atkuriamos pasikėsinimo detalės ir reakcija į šį įvykį.