Straipsnyje nagrinėjami pirmojo legalaus Lietuvoje leisto lietuvių dienraščio „Vilniaus žinios“ (1904–1909) programos ir turinio klausimai, tautinės pozityvistinės apraiškos ir lietuvybės aktualijos. Įvertinamos „Vilniaus žinių“ leidėjo Petro Vileišio politinės ir socialinės pažiūros, po 1863–1864 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje plitusi pozityvizmo ir „organinio darbo“ rezistencinė programinė nuostata. Straipsnyje empirinė medžiaga nagrinėjama etnologiniu požiūriu.
Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino (1316–1341) ir Algirdo (1345–1377) laiškuose reprezentuojama teisingumo samprata. Ji atskleidžiama pasitelkiant vėlyvųjų viduramžių epochos politinių idėjų istorijos tyrimus. Atliekant šį lyginamojo pobūdžio tyrimą, siekiama: pirma, identifikuoti lotyniškosios Europos politinio mąstymo sroves, turinčias sąlyčio taškų su tuo, ką sąlyginai galima vadinti prigimtinio teisingumo lietuviškąja versija; antra, išryškinti tas lotyniškosios Europos politinio mąstymo sroves, kurių tapomas tarptautinių santykių vizijas galėtume laikyti labiausiai nederančiomis su Gedimino ir Algirdo laiškuose reiškiamais principais.
Pagrindinis šiame straipsnyje keliamas uždavinys – kontekstualizuoti Lietuvoje atliktus etnografinius / antropologinius posocializmo socialinių kultūrinių transformacijų tyrimus platesniame posocializmo antropologinių tyrimų lauke. Tai bus atliekama aptariant, ar ir kaip platesniame vadinamajame posocializmo antropologijos lauke išryškėjusios įtampos ir diskusijos, susijusios su regiono ir laikotarpio apibrėžtimi, konstruojamomis žiniomis ir nelygiaverčiais santykiais tarp Vakarų ir Rytų, atsiskleidė bei buvo sprendžiamos antropologų, atlikusių socialinių kultūrinių transformacijų po 1990 m. etnografinius tyrimus Lietuvoje. Kartu mėginsime atsakyti į platesnį klausimą – kaip Lietuvoje tyrimus atlikę antropologai savo darbuose konceptualizuoja socializmo įtaką vėlesniems procesams bei kokios yra posocializmo kaip laikotarpio chronologinės ribos remiantis šiais darbais
1939 m. rudenį pradėjo veikti Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Vilniuje. Straipsnyje, remiantis archyvine ir istoriografine medžiaga, nagrinėjama diplomatinės institucijos veikla Vilniaus miesto kontekste, gilinamasi į konsulato steigimo motyvus, būsimo generalinio konsulo kandidatūros klausimą, atskleidžiami konsulato darbuotojų likimai.
Straipsnyje lyginamos Estijos, Lietuvos ir Latvijos 1920 m. pasirašytos taikos sutartys su Sovietų Rusija, aiškinamasi, ar baltiečiai nesiekė derėtis dėl taikos dar anksčiau, nei siūlė bolševikai, kodėl Baltijos šalys nesitarė derėtis kolektyviai, ir tai darė kiekviena atskirai. Tiriama, kokie buvo Estijos prioritetai ir su kokiais sunkumais ji susidūrė, pradėjusi derybas anksčiausiai, kodėl ji pagal sutartį gavo penkiskart daugiau pinigų nei Lietuva ir galėjo lengviau atgauti į Rusiją išvežtas kultūros vertybes nei abi pietinės kaimynės. Nagrinėjama, kodėl lietuviškoje taikos sutartyje nėra žodžio taika, bet yra 2 str. slaptas priedas, kodėl nė viena Baltijos šalis nesugebėjo į sutartis įtraukti nei istorinių argumentų, nei nuorodos į jų Nepriklausomybės paskelbimo aktus.
1756 m. Vilniuje įsteigta pijorų kolegija (Collegium Nobilium) iki šiol nesulaukė monografinių tyrimų. Ši ypatinga pijorų institucija buvo svarbus etapas šv. Juozapo Kalasanto įkurtos vienuolijos organizacinės struktūros raidoje, tiek ir vienuolijai įgyvendinant naują edukacinę programą. Ją galime laikyti vienu iš Europos civilizacijos stulpų. Steigdami kolegiją Vilniuje pijorai sekė Romos Collegium Nazarenum bei Stanisławo Konarskio Varšuvoje įkurtos Collegium Nobilium pavyzdžiais. Šių mokyklų siekis buvo palengvinti Bažnyčios mokymą, padėti formuoti ir kontroliuoti visuomenės elitą, įtvirtinti turtingųjų klientų įsitikinimą, kad nėra jokio prieštaravimo tarp teologijos ir likusiųjų mokslų, taip pat suderinti ugdymo tikslus su valstybės ir šeimos (giminės) tikslais. Pijorų keliami pavyzdiniai ugdymo tikslai stiprino vienuolijos prestižą bei įtaką, kuri per viešus pasirodymus, „akademijas“, teatro ir mėgėjų spektaklius plito toli už mokyklos bendruomenės
ribų, kartu prisidėdama prie pijorų religinės misijos realizavimo. Šiandieninė tyrimų būklė dar neleidžia įvertinti, kokį konkrečiai vaidmenį vertybių sistemos pokyčių ir bajorijos siekių srityse atliko Vilniaus Collegium Nobilium. Tačiau įvykusių permainų įrodymu galime laikyti visuotiną naujo šios mokyklos ugdymo turinio pripažinimą tarp pasiturinčios Lietuvos bajorijos. Ateities tyrimai atsakys į klausimą, ar (ir kokiu mastu) šios elitinės pijorų mokyklos absolventai, gavę puikų išsilavinimą, laisvai kalbantys užsienio kalbomis, jautrūs kultūros vartotojai, užimdami prestižines pozicijas politikoje, ūkyje ir kultūroje, į suaugusiųjų gyvenimą perkėlė pedagogų jiems įdiegtas vertybes. Siekiant giliau pažinti pijorų kolegijos Vilniuje veiklą, šios mokyklos įtaką tuometinei katalikiškajai švietimo sistemai, jos vaidmenį puoselėjant mokslą ir kultūrą bei formuojant politinį ir intelektualinį visuomenės elitą, būtina tęsti naujų šaltinių paiešką ir jų tyrimus.
Straipsnyje aprašomos ir interpretuojamos dovanų dovanojimo mokytojams nuo klasės bendruomenės praktikos ir sampratos Lietuvos valstybės finansuojamose mokyklose. Aptariama, ką šios dovanų dovanojimo mokytojams praktikos ir sampratos atskleidžia apie socialiai ir kultūriškai konstruojamą skirtį tarp dovanos ir kyšio. Vienas straipsnio argumentų yra tas, jog tiek mokytojų, tiek mokinių tėvų požiūriai į dovanų dovanojimo praktikas yra veikiami socialinių kultūrinių nuostatų bei švietimo sistemos organizavimo pobūdžio. Straipsnio šaltiniai – lauko tyrimo metu surinkta medžiaga bei tėvų diskusijos viešai prienamuose internetiniuose puslapiuose.
Straipsnyje analizuojami neoficialūs mokėjimai už medicinos paslaugas, kuriuos dauguma lietuvių duoda ar jaučiasi priversti duoti gydytojams prieš gydymą ar po jo. Daugiausia dėmesio kreipiama į tai, kaip pacientai ir jais besirūpinantys žmonės susiduria su neoficialiais mokėjimais medicinos srityje, kaip juos taiko praktikoje ir kaip tokie mokėjimai sukuria sveikatos priežiūrą, neapsiribojančią tik ekonominiu racionalumu. Neoficialūs mokėjimai, dar vadinami vokeliais, straipsnyje traktuojami ne kaip dovana ar kyšis, o kaip tam tikra sveikatos priežiūros praktika. Straipsnyje parodoma, kaip gydytojui duodamas vokelis su pinigais peržengia materialaus sandėrio tarp paciento ir gydytojo ribas įgydamas galios įveikiant ligas, medicinines akistatas ir nesėkmes.