Lietuvos istorijos metraštis /The Yearbook of Lithuanian History

The aim of the article is to deepen the research on the inter-relations within the most influential families and their members in the eighteenth-century Grand Duchy of Lithuania by attempting to look at the relations between mothers and their children, particularly sons, through the prism of ego-documents: by examining the women’s letters written to the spouse, their mother-in-law, and children. The heroine of this article is Franciszka Urszula Radziwiłłowa z Wiśniowieckich, (1705–1753), the spouse of Michał Kazimierz ‘Rybeńko’ Radziwiłł, one of the most influential Lithuanian noblemen of the time. Her literary works and cultural activities have been extensively studied in Polish (less so in Lithuanian) historiography. These studies introduce Franciszka Urszula as a creator, a wealthy matron, and the wife of an influential nobleman. Yet in her letters to her husband, she reveals herself as a very sensitive and loving woman, full of anxiety

Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus vaito suolininkų teismo veikla 1795–1814 m. Aptariamos vaito ir suolininkų profesinės biografijos, teismo darbo veiklos sąlygos, nulemtos ilgamečių tradicijų ir naujų kardinalių politinių pokyčių, taip pat teismo nagrinėjamų civilinių ir kriminalinių bylų turinys, teismų sprendimų praktikos. Atskleidžiama teisminės kultūros tradicijos kaita Vilniaus mieste po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Tyrimas padeda geriau pažinti miestiečių luomo ūkines, finansines, kriminalines, visuomenines ir šeimyninio gyvenimo problemas bei jų santykius su kitų luomų ir sluoksnių miesto gyventojais.

Straipsnyje analizuojama, kaip po 1863–1864 m. sukilimo Katalikų Bažnyčiai pasaulietinės valdžios taikytų sankcijų kontekste reiškėsi pasauliečių socialinės struktūros, kurias steigė ir kurioms vadovavo Bažnyčia. Tiriamos struktūros – pasauliečių asociacijos – bažnytinės

Straipsnyje aiškinamasi, kaip valstiečių savivalda veikė pobaudžiavinį kaimą. Analizei pasirinkti trys kaimo kismo aspektai, svarbūs dėl įtampų ir konfliktinių situacijų, kylančių kuriant naujus buvusių baudžiauninkų santykius su valdžia ir savivaldos pareigūnais. Remiantis

Straipsnyje analizuojamos istorikų dalyvavimo tarpukario Valstybės radiofono veikloje tendencijos Lietuvoje. Aiškinamasi, kokie istorikai ir kokiomis temomis radijui rengė paskaitas, kodėl jų įsitraukimas į šią žiniasklaidos priemonę buvo nedidelis, parodoma, koks buvo radijo klausytojų auditorijos požiūris į istorinės tematikos transliacijas aptariamu laikotarpiu. Tyrime parodoma, kad nepaisant palankaus radijo klausytojų požiūrio į istoriją ir skatinimo aktyviau įsitraukti į mokslo populiarinimo veiklą, istorikams aktyviau dalyvauti radijo eteryje galėjo sutrukdyti istorikų bendruomenės užimtumas, požiūris į radiją, ypač griežta Valstybės radiofono cenzūra bei nedidelis atlygis už paslaugas.

Straipsnyje nagrinėjama viena svarbiausių ir sudėtingiausių problemų išeivijos istorijoje, kai Antrojo pasaulinio karo, Šaltojo karo pradžios ir okupuotos Lietuvos laikotarpiu (1941–1948) buvo suskilusi JAV lietuvių politinė veikla: Lietuvos laisvinimo darbą atskirai vykdė Amerikos lietuvių taryba (toliau – ALT) ir JAV lietuvių tautininkų organizacijos. 1947 m. pabaigoje šioms konkuruojančioms organizacijoms pavyko susitarti – gautas pritarimas JAV lietuvių tautininkų sugrįžimui į ALT kaip ketvirtai ideologinei srovei. Straipsnyje aptariama tautininkų pozicijų kaita, darant esmines nuolaidas, analizuojamas tautininkų organizacijų pasiruošimas įsilieti į ALT sudėtį, ALT vadovų požiūris ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (toliau – VLIK) vaidmuo šiuo klausimu. Deja, ALT priklausę įtakingi JAV lietuviai socialistai, kitaip nei katalikai ar santariečiai, nepritarė tautininkų sugrįžimui į bendrą organizaciją. Tai buvo pagrindinis stabdys. Be to, dėl tautininkų iniciatyva iškeltų antraeilių dalykų derinimo jų pačių priėmimas užsitęsė dar metus. Analizuojamas 1948 m. lapkričio 21–22 d. Niujorke įvykęs ALT suvažiavimas, siekiant išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis JAV lietuvių tautininkai kaip ketvirta grupė (šalia katalikų, socialistų ir sandariečių) galutinai įsiliejo į bendrą organizaciją.