Lietuvos istorijos metraštis

Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino (1316–1341) ir Algirdo (1345–1377) laiškuose reprezentuojama teisingumo samprata. Ji atskleidžiama pasitelkiant vėlyvųjų viduramžių epochos politinių idėjų istorijos tyrimus. Atliekant šį lyginamojo pobūdžio tyrimą, siekiama: pirma, identifikuoti lotyniškosios Europos politinio mąstymo sroves, turinčias sąlyčio taškų su tuo, ką sąlyginai galima vadinti prigimtinio teisingumo lietuviškąja versija; antra, išryškinti tas lotyniškosios Europos politinio mąstymo sroves, kurių tapomas tarptautinių santykių vizijas galėtume laikyti labiausiai nederančiomis su Gedimino ir Algirdo laiškuose reiškiamais principais.

Istoriografijoje teigiama, kad 1387 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolio žemėms tapus krikščioniškomis, šioje valstybėje prasidėjo europeizacijos procesas. Tačiau menkai atsižvelgiama į jos politinio branduolio ir periferinių regionų, kuriuos sudarė rusėniškosžemės, skirtumus. Straipsnyje tiriama, ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškose žemėse europeizacijos procesas išties prasidėjo po 1387 m. Taip pat analizuojama, kuriam Europos regionui ar regionams būtų galima priskirti šias žemes. Straipsnyje aiškinsimės, kaip XIII–XVI a. buvo suvokiama Europa ir kokie pokyčiai tuo metu vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškose žemėse.

Straipsnyje analizuojama, kokia Romos katalikų dvasininkų tarnybos prasižengimų samprata funkcionavo pasaulietinės valdžios sferoje vadinamajame Šiaurės vakarų krašte (jam priklausiusiose Vilniaus ir Žemaičių (Telšių) vyskupijose) dešimtmečiais po 1863–1864 m. sukilimo ir iki XX a. pradžios. Nagrinėjama katalikų dvasininkų luomo teisinė situacija ir bausmių dvasininkams skyrimo praktika, besiformavusi po 1863–1864 m. sukilimo. Detaliau aptariant bausmes dvasininkams už tarnybos prasižengimus siekiama parodyti ne tik pasaulietinės valdžios požiūrį į dvasininkų luomą, bet ir dvasininkų socialinę laikyseną anuometinėje visuomenėje, požiūrį į savo luomo pareigas.

Straipsnyje trumpai apžvelgiamos vokiečių masonų karinės ložės, aptariamos jų ištakos, raida bei šios humanistinius principus puoselėjusios brolijos požiūris į karą. Konkrečiau analizuojamos dvi 1916–1918 m. šiandieninės Lietuvos teritorijoje veikusios karinės ložės „Vokiečių sargyba prie Nemuno“ (Deutsche Wacht an der Memel) ir „Vilnius liepsnojančiam kalavijui“ (Wilna zum Flammenden Schwert). Tyrimo tikslas – pateikti šiek tiek daugiau informacijos apie šias labai menkai žinomas masonų ordino šakas bei joms priklausiusius narius.

Straipsnyje analizuojami dėmėtosios šiltinės atvejai Lietuvoje 1941–1944 m., aptariama ligos plitimo eiga, susirgusiųjų skaičius, vokiečių bei lietuvių pareigūnų taikytos prevencinės priemonės bei jų efektyvumas. Nustatyta, jog dėmėtosios šiltinės epidemija vokiečių okupacijos metais Lietuvoje plito dviem etapais. Iš pradžių ligą platino sovietų karo belaisviai, vėliau – iš Sovietų Sąjungos evakuoti civiliai. Didžiausias atvejų skaičius buvo tose Lietuvos dalyse, kur iki Antrojo pasaulinio karo susirgimų taip pat registruota daugiausia.

Straipsnyje tiriamas SSRS veikusios repatriantų grąžinimo iš buvusio Trečiojo reicho teritorijos bei jų politinio patikimumo patikrinimo (filtracijos) sistemos funkcionavimas Lietuvos SSR 1944–1952 m. Siekiama išsiaiškinti, kaip žmonėms pavykdavo sugrįžti išvengiant repatriacijos institucijų ir privalomos filtracijos procedūrų, kiek tokių savarankiškai grįžusiųjų galėjo būti ir kaip jie prisitaikė, kaip šią gyventojų grupę traktavo režimas – vidaus reikalų ir saugumo organai.