Straipsnyje trumpai apžvelgiamos vokiečių masonų karinės ložės, aptariamos jų ištakos, raida bei šios humanistinius principus puoselėjusios brolijos požiūris į karą. Konkrečiau analizuojamos dvi 1916–1918 m. šiandieninės Lietuvos teritorijoje veikusios karinės ložės „Vokiečių sargyba prie Nemuno“ (Deutsche Wacht an der Memel) ir „Vilnius liepsnojančiam kalavijui“ (Wilna zum Flammenden Schwert). Tyrimo tikslas – pateikti šiek tiek daugiau informacijos apie šias labai menkai žinomas masonų ordino šakas bei joms priklausiusius narius.
Šiame straipsnyje nagrinėjama Šveicarijos lietuvių veikla nuo 1915 m. vasaros iki 1916 m. pavasario, kai Juozas Gabrys, Vladas Daumantas, Juozas Purickis ir Antanas Steponaitis organizavo pagalbą karo pabėgėliams bei siekė sukurti visus lietuvių emigracijos centrus vienijančią organizaciją – Aukščiausiąją Lietuvių Tautos Tarybą (toliau ‒ ALTT). Vykstant organizacijų kūrimo darbui, J. Gabrys ir jo kolegos Vokietijos imperijos atstovams Šveicarijoje teikė pasiūlymus ir projektus, kokia turėtų būti būsima moderni Lietuvos valstybė, kurią buvo tikimasi
sukurti padedant Vokietijai, šiai laimėjus Pirmąjį pasaulinį karą. 1916 m. Lozanoje vykusios lietuvių konferencijos, pavadintos Berno ir Hagos, buvo skirtos apibrėžti Šveicarijos lietuvių valstybės viziją, besiskiriančią tiek nuo planų atkurti unijinę Lenkijos–Lietuvos valstybę, tiek nuo galimybės grįžti į Rusijos imperijos sudėtį.