Lietuvos istorijos metraštis /The Yearbook of Lithuanian History

Lietuvos ir kaimyninių šalių istoriografijoje Stačiatikių bažnyčios struktūros paskiruose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionuose kaip pagrindinis tyrimų objektas pasirenkamos labai retai. Šiame straipsnyje aptarsime vieno regiono – Smolensko žemės – bažnytinius pareigūnus (vyskupus, vienuolynų archimandritus ir igumenus, cerkvių dvasininkus – šventikus ir diakonus) 1395–1514 m., kai šis regionas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Dėmesys bus telkiamas į tris aspektus: Stačiatikių bažnyčios pareigūnų atsiradimo Smolensko žemėje laiką,

Straipsnyje aptariama, koks buvo jėzuitų požiūris į Sapiegų giminės hegemoniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokia buvo ir kaip kito jėzuitų nuostata bei veiksmų taktika XVII a. paskutiniame dešimtmetyje – XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, kai Lietuvą sukrėtė vidaus konfliktai, amžių sandūroje peraugę į vidaus karą. Remdamasis jėzuitiškais archyvais, autorius analizuoja: 1) Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir Vilniaus akademijos ginčą 1691–1693 m., kurio šerdis buvo nesutarimai dėl vyskupo, kaip Akademijos kanclerio, prerogatyvų ir jo valdžios studentams; 2) sunkią vienuolių padėtį ginčijantis Vilniaus vyskupui ir Lietuvos didžiajam etmonui bei Vilniaus vaivadai Kazimierui Jonui Sapiegai; 3) jėzuitų požiūrį į antisapieginę opoziciją bei jėzuitų veiksmus, kai grupuočių konfliktas Lietuvoje peraugo į vidaus karą, netrukus susiliejusį su Didžiuoju Šiaurės karu. Autorius pabrėžia jėzuitų priklausomybę nuo Sapiegų, kurie ne tik finansiškai rėmė ordino institucijas, bet ir turėjo galingą spaudimo įrankį – galimybę manipuliuoti skirstant kariuomenei pastovius ir žiemojimo vietas dvaruose bei renkant hibernos mokestį. Straipsnyje pastebima, kad jėzuitai prisidėjo prie Lietuvos didžiojo etmono ir jo giminės prestižo ir šlovės kūrimo, todėl Sapiegoms nepalanki bajorija įtarinėjo jėzuitus simpatizavimu Sapiegoms. Tai lėmė blogus jėzuitų santykius su antisapiegine opozicija, vadinamaisiais respublikonais. Tik tada, kai 1700 m. lapkričio 18 d. Sapiegų pajėgos buvo sumuštos Valkininkų mūšyje, jėzuitai buvo priversti ieškoti naujų globėjų, stengėsi užmegzti ryšius su pagrindiniais respublikonų vadais.

The article is dedicated to discussion about the opportunities artists had in the eighteenth-century Grand Duchy of Lithuania, what factors were defining artist’s career and his valuation and how it changed along with social and cultural shifts in the country. Historical sources retain names of around 700 artists that worked in the eighteenth-century Grand Duchy of Lithuania. The artists belonged to a peculiar inter-estate stratum with significant differences in education, social and economic situation. Majority of artists lived and worked in towns, with smaller part working in the manors of noblemen under continuous service or temporary contracts, and also there was a small number of artist friars who did jobs in various convents of the country. Social and economic situation of artists in towns was similar to that of craftsmen, yet artists working in the manors of aristocrats usually had status of the middle-rank manor officials. Still, eighteenth-century artists were able to achieve higher levels of career than most of craftsmen because of the rank of their patrons. The work of artists was in demand mostly in higher levels of society and that determined better pay, sponsoring of studies and other kind of encouragement. Career opportunities for artists were usually defined by their reputation and education. The top level of the career was occupied by the status of royal court artist, which was a guarantee of high qualification. Noblemen of the Grand Duchy of Lithuania and Church hierarchy, when trying to realize important projects sought to engage the royal masters. Artists that studied abroad were also in demand. Noblemen of the Grand Duchy of Lithuania, because of the deficit of good artists, tried to keep those artists that worked long-term in their manors. Career of a court artist guaranteed steady payment and legal protection, however artists not always desired long-term service because of the significant limitations on their life and work. Difficulties in searching for a decent master encouraged noblemen to keep artists in their manors while teaching arts to local kids. The need in arts for vocation or special gifts is demonstrated by the fact that only a small part of children selected by the noblemen were able to learn painting. Apart from the ties to influential customers, to the career of an artist were important links to requested architects, also familial links to the ruling elites of towns and important officials of the courts. In the second half of the eighteenth century, especially at the end of the century, attitude towards artistic occupation has incurred significant changes. Social status of famous artists, large compensations and ennoblement affected attitudes towards arts among both the society and the artists, and promoted its prestige. Rise of prestige of the profession was aided by the fact that society started appreciating more of the local artists (artists-fellow countrymen). They have begun to be mentioned in various contexts among the most deserving of the nation.

Straipsnyje atskleidžiama Vilniaus jėzuitų ganytojiška veikla plačiame Katalikų Bažnyčios potridentinio atsinaujinimo kontekste. Autorius analizuoja įvairialypius vienuolių veiklos aspektus, tokius kaip pamokslininkystė, šventųjų ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos kulto puoselėjimas, studentų kongregacijų bei suaugusiesiems skirtų brolijų veiklos skatinimas ir kita. Pažymima, kad, būdami ypač kompetentingi kalbų srityje, jėzuitai teikė dvasinę globą ne tik Vilniaus gyventojams lenkams, bet ir vokiečiams bei lietuviams. Jėzuitai taip pat atliko svarbų vaidmenį reformuojant kitas vienuolijas, o jų įtaka bazilijonų vienuolijos intelektualinei ir dvasinei raidai nekelia jokių abejonių. Šv. Ignaco Lojolos ordino vienuoliai aktyvia veikla ir aukomis prisidėjo tiek prie 1655–1660 m. Maskvos okupacijos padarytos žalos, tiek ir prie 1710 m. miestą nusiaubusios maro epidemijos padarinių likvidavimo. Šių kataklizmų metu jėzuitai vykdė nesančios diecezinės dvasininkijos funkcijas. Organizuodami ganytojišką veiklą, Vilniaus jėzuitai sulaukė ne tik bajorijos ir didikų palaikymo, bet ir pasiturinčių miestiečių paramos. Atsakydamas į išsikeltus tyrimo tikslus, straipsnio autorius pažymi, kad Vilniaus jėzuitų ganytojiška veikla atitiko bendrąsias potridentinės Katalikų Bažnyčios dievotumo tendencijas. Tačiau Vilniuje veikę Jėzaus draugijos nariai išliko atviri gilias šaknis įleidusioms vietos religingumo apraiškoms ir prisidėjo stiprindami lokalinį šv. Kazimiero kultą, to meto visuomenės akivaizdžiai tapatintą su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumu.

Straipsnyje tiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vieškelių tinklo struktūra XVI–XVII a. Aptariama istoriografija ir pristatoma, kiek yra ištirta susisiekimo istorija. Analizuotos šaltiniuose užfiksuotos sąvokos, kuriomis įvardijami keliai ir vieškeliai. Nagrinėtas vieškelių tinklo išdėstymas teritorijoje. Nusakyti LDK miestai, labiausiai „apraizgyti“ vieškelių ir geriausiai įjungti į lokalinę bei regioninę susisiekimo sistemą. Remiantis empiriniais duomenimis, nubraižyta XVI–XVII a. LDK vieškelių tinklo kartoschema ir pateiktas šaltiniuose fiksuotų vieškelių sąrašas.