XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

In the eighteenth century an individual would realize oneself by being a part of a wider group of people. A successful career in the state service would be impossible by just having some connections. A great example of this theory is Juozapatas Mykolas Karpis (1679–1739), who in the beginning of the career was able to enter the circle of the Chancellor of the Grand Duchy of Lithuania Karolis Stanislovas Radvila (1669–1719). Seemingly, K. S. Radvila and his circle had a big influence on the further career of J. M. Karpis. This assumption is based on a source found in the Sėla Museum of Biržai. This source is comprised of the letters from various people written to J. M. Karpis in 1720–1722, when he worked in the episcopate of Vilnius. Some letters are from the years prior to that. It is a new source for historiography, and the letters enrich the research on J. M. Karpis with new information. They reveal his work and, most importantly, the environment in which he acted. Many of the names were not mentioned in the research on J. M. Karpis earlier. So, the main aim is to identify the connections forged in the circle of the Chancellor of the Grand Duchy of Lithuania and their influence to J. M. Karpis’ career. Next in this research, after a short presentation of the direct influence of K. S. Radvila to J. M. Karpis’ career, the environment is explored in which J. M. Karpis was most active and a few important figures that helped him to reach higher positions are identified. It is important to mention that in this article we analyse two separate periods of J. M. Karpis’ life to show the lasting links between those two episodes. Hereby, the method of prosopography comes handy. It helps to find connections between J. M. Karpis, his patron K. S. Radvila and the people mentioned in the letters. This kind of analysis allows for the separation of the most important individuals in his circle and tracking the impact of K. S. Radvila to J. M. Karpis’ career.

The exiles of Smolensk Voivodeship, who moved from Moscow territories occupied by the Grand Duchy of Lithuania in the late seventeenth century and established in currently ethnic part of Lithuania, in the eighteenth century were faced with the issues of socio-economic integration, relocation of institutions of self-government and preservation of their functionality. Although the Sejm of the Commonwealth of Both Nations through the Constitutions put considerable efforts to legitimize the disposition of property intended for the exiles, and ultimately recognize it as private property, this had to be done quite periodically (1699, 1703, 1717, 1775, and 1786). Similarly, the Sejm of the Commonwealth of Both Nations was forced to constantly remind about the need to ensure the activities of the institutions of self government of the exiles in Smolensk Voivodeship, and to legitimize the changed locations of their activities (1667, 1736,

1803–1832 m. laikotarpiu veikusi Vilniaus švietimo apygarda apėmė 8 gubernijas: Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Podolės, Voluinės ir Kijevo, t. y. beveik visą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją ir dalį Lenkijos Karalystei priklausiusių pietrytinių vaivadijų. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi Vilniaus švietimo apygardos dokumentai yra viena iš svarbiausių šaltinių bazių šios institucijos moksliniams tyrimams atlikti. Tai Rankraščių skyriaus fondo Nr. 2 dokumentai, apimantys vadinamąjį kunigaikščių Čartoriskių depozitą (Senasis Vilniaus universitetas. Vilniaus švietimo apygardos globėjo kanceliarija, F2 DC) bei Adomo Čartoriskio kuratoriumo šaltinius (F2 KC). Švietimo institucijų veiklą Vilniaus švietimo apygardos teritorijose liudijančios dokumentų visumos analizė atveria unikalias galimybes nustatyti Tautinės edukacinės komisijos mokyklose savo veiklą pradėjusių mokytojų, kurie ir po 1803 m. liko dirbti švietimo srityje, karjeras. Mokytojų profesinės grupės veiklai tirti svarbiausios yra trys dokumentų grupės. Daugiausia biografinių duomenų teikia vadinamieji „tarnybiniai lapai“, atspindintys mokytojų darbo vietas ir užimamas pareigas. Kiek mažiau informatyvūs yra Vilniaus švietimo apygardos mokyklų vizitacijų protokolai. Trečią šaltinių grupę sudaro kunigaikščių Čartoriskių depozite saugomi vadinamieji „Polinskio dokumentai“ (Teka Polińskiego), kuriuose taip pat galima rasti informacijos apie pedagogus ir jų veiklą. Visi šie šaltiniai papildo duomenis apie Vilniaus švietimo apygardos mokytojus nauja biografinio pobūdžio informacija, tokia kaip gimimo ir mirties datos, išsilavinimas, kilmė, šeiminė padėtis, darbo vieta, pedagoginės karjeros trukmė ir pan. Mokytojų kaip profesinės grupės tyrimams taip pat unikalios reikšmės turi dokumentai, teikiantys informacijos apie mokytojų išsilavinimą, jų darbo stažą, darbinius santykius bei konkretaus mokytojo veiklos įvertinimą, kurį pateikdavo mokyklos vadovybė. Faktas, kad didžioji dalis įvairiose vietovėse XVIII a. paskutiniaisiais metais dirbusių mokytojų po Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimo išsaugojo savo ankstesniąsias darbo vietas, leidžia daryti prielaidą apie šių pedagogų kvalifikaciją ir kompetenciją. Šaltiniai taip pat leidžia giliau pažinti, kokį vaidmenį mokytojų bendrija atliko Rusijos okupuotose Abiejų Tautų Respublikos teritorijose pirmaisiais nelaisvės metais, ugdydama mokinius bei rodydama pavyzdį jaunesniesiems kolegoms.

Tautinės edukacinės komisijos sprendimu į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąją mokyklą 1781 m. reorganizuoto Vilniaus universiteto veiklos laikotarpiu profesorių bendrija buvo labai įvairialypė ir iš esmės skyrėsi nuo tos, kuri buvo jėzuitiškojo universiteto metais. Didžioji dalis pedagogų ir toliau išliko dvasininkai. Iš jų daugiausia buvo eksjėzuitų, tačiau taip pat dirbo vienuolių pijorų bei misionierių. Daug mažesnę dalį profesorių sudarė pasauliečiai, tarp kurių dominavo iš užsienio atvykę mokslininkai. Straipsnyje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos profesorių bendrijos, kaip atskiros socialinės grupės, bruožai, išryškinant profesorių didaktinį darbą universitete, mokslinę ir organizacinę veiklą. Profesorių bendrijos bruožams išskirti pasitelkiamas istoriografijos įdirbis bei įvairūs Vyriausiosios mokyklos veiklos šaltiniai, tarp kurių vienas informatyviausių yra gamtos istorijos profesoriaus

Straipsnyje, remiantis 1798 m. Žemaitijos vyskupo Jono Stepono Giedraičio Rusijos imperijos justickolegijos Romos katalikų departamentui pateikto raporto duomenimis, analizuojama Žemaitijos vyskupijos parapijų būklė XVIII a. pabaigoje. Tyrimui naudojamas šaltinis saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve ir iki šiol yra sulaukęs nedidelio istorikų dėmesio. Nors raporte užfiksuota informacija iš dalies sutampa su bažnyčių vizitacijose užrašytais duomenimis, tyrimui pasitelktas dokumentas nuo vizitacijos šaltinių skiriasi tuo, kad jį rengiant Bažnyčios būklės aprašymu buvo suinteresuota ne Bažnyčia, o valstybinė valdžia. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Žemaitijos vyskupijoje veikė 95 parapijos, vadovaujamos diecezijų kunigų ir 7 kunigų vienuolių. Jų veiklos lauke buvo ne vien rūpinimasis dvasiniais reikalais: daugelyje parapijų veikė mokyklos ir špitolės – varguolių prieglaudos, kurių aprūpinimas taip pat buvo parapijos dispozicijoje. 1798 m. Žemaitijos vyskupo parengto raporto analizė ne tik padeda atsakyti į klausimus dėl duomenų rinkimo formuliaro ir jo tikslingumo, bet ir pateikia Katalikų Bažnyčios būklės Žemaitijos vyskupijoje vaizdą pirmaisiais Rusijos imperijos valdymo metais.

This article explores the mothers of illegitimate children in the eighteenth-century Vilnius deanery from a perspective of historical demography. While historians in the Western world have produced many studies focused on the phenomenon of illegitimacy, the Lithuanian scientists have not done much in exploring illegitimacy in early modern Vilnius. This article is one of the first attempts to explore illegitimacy and its patterns of historical demography by paying attention to the women who had children outside the wedlock.

Recent decades saw historical scholarship to pay more attention to the phenomena which were earlier considered unimportant or, in some cases, non-existent. Intimate relations between men and women who were not yet married, extramarital affairs, cohabitation, etc. were rediscovered and reassessed as indispensable to the more accurate understanding of the formation of marriages, families and