XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

Researchers have focused for decades on the epistolographic legacy of individuals from various social groups. Letters are a valuable ‘complement’ for other sources, serving as an ‘insight’, giving the narrative a multi-voice, and, depending on the author’s social position, can provide many valuable details unfelt in other types of sources. Correspondence of public officials usually receives most attention from the researchers, because it reveals the mechanisms of the functioning of power. However, letters of the social elite also reveal different aspects of everyday life, including administration of domains, which have gained importance. The basis for this article became the letters by the elder of Merkinė, Antoni Kazimierz Sapieha (1689–1739), to Wojciech Kurzewski, administrator of this domain, kept in the Manuscript section of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences. Due to his humble duties and difficult financial situation A. K. Sapieha cannot be considered one of the most prominent members of the Sapiehas family, although his persistent ambition to stay out of the “margins” of public life and, in particular, his involvement in 1733–1736 whirlwind of interregnum events, indicates that he was an extraordinary person. This is evidenced by his wide circle of correspondents, among whom we find not only close relatives but also a number of state officials and top hierarchs of the Church. Aspirations of the elder of Merkinė to participate in the political life of the state have already been noticed by the researchers, however his daily economic activities have not been researched at all. Analysis of the letters from the 1720–1732 period by the elder of Merkinė Antoni Kazimierz Sapieha to Wojciech Kurzewski, administrator of this domain, reveal a significant part of A. K. Sapieha’s daily life, i.e. the nature of administration of the domain, which required considerable effort, attention and time from the elder of Merkinė. The article deals with the subject matter of letters, economic activities carried out in the eldership of Merkinė, and requirements for the administrator. All of this provides an opportunity not only to reconstruct the relationship between Sapieha and Kurzewski, but also to see the broader issues that each major landowner has faced (or may have faced).

Ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje gyvenusių moterų jausmai ir emocijos pastaruoju metu sulaukia vis didesnio įvairių sričių tyrinėtojų susidomėjimo. Išlikusi korespondencija ir kiti šaltiniai atveria galimybes tirti juose užfiksuotus tos epochos asmenybių emocinius išgyvenimus. Šiame straipsnyje, išanalizavus Onos Mycielskytės-Radvilienės (Anna z Mycielskich Radziwiłłowa) korespondenciją, siekiama atsakyti į klausimus: kokie jausmai dominavo O. Mycielskytės-Radvilienės santykiuose su sutuoktiniu Mykolu Kazimieru Radvila, pramintu Žuvele (Michał Kazimierz Radziwiłł zw. Rybeńko)?; ar ištekėjusios už daug vyresnio vyro jaunos moters puoselėtos viltys ir svajonės išsipildė, o gal, priešingai, meilės jausmuose ir išgyvenimuose ji liko vieniša? Būdama vienos įtakingiausių to meto Abiejų Tautų Respublikos didikų giminės atstovų sutuoktinė, O. Mycielskytė-Radvilienė visų pirma privalėjo atlikti savo kaip žmonos pareigą, t. y. gimdyti gausius, ir, pageidautina, vyriškosios lyties, palikuonis. Mirus pirmajam vyrui Leonui Mykolui Radvilai (Leon Michał Radziwiłł), Radvilų aplinkoje ji buvo vertinama kaip „nedaug tereiškianti našlė“, Šidloveco dvarų paveldėtoja. Tačiau 1754 m. pradžioje sudaryta santuoka su M. K. Radvila radikaliai pakeitė jos gyvenimą. O. Mycielskytė-Radvilienė tapo „Ponia Nesvyžiuje“, moterimi, uoliai besirūpinančia savo artimųjų ir visos giminės gerove. Korespondencijos analizė leidžia teigti, kad Ona puoselėjo labai šiltus jausmus savo vyrui, siekė būti jo dėmesio centre, nuolat informuodavo sutuoktinį apie visus ūkinius namų reikalus ir vaikų ugdymą, tačiau Mykolui Kazimierui ji tebuvo jo vaikų motina. Ilgainiui O. Mycielskytės-Radvilienės gyvenimo prasme tapo savotiška „kova“ už M. K. Radvilos jausmus ir jo dėmesį.

Leonas Kazimieras Šemeta (Leon Kazimierz Szemet, Szemiott, Szemioth) buvo Valkavisko paviete įsitvirtinusios Šemetų giminės šakos atstovas. Jaunystėje persikėlė gyventi į Oršos pavietą, kuriame padarė sėkmingą karjerą. L. K. Šemetos karjerą lėmė du veiksniai: įtakingų giminaičių iš Šemetų giminės Oršos šakos parama ir įsitraukimas į vadinamųjų respublikonų judėjimą XVIII a. pradžioje. Šios priežastys sudarė galimybes Leonui Kazimierui tapti savu tarp Oršos pavieto elito narių. 1712 m. ir 1735 m. L. K. Šemeta buvo išrinktas pasiuntiniu į Seimą, tačiau žinomas to meto bajoriškoje visuomenėje tapo ne dėl dalyvavimo Abiejų Tautų Respublikos seimuose, o dėl aktyvios veiklos Oršos pavieto seimeliuose. Turėdamas pavieto bajorijos paramą jis buvo renkamas ne tik pasiuntiniu į Seimą, bet ir pavieto rotmistru, fiskalinių (iždo) ir kaptūrinių teismų maršalu, seimelių direktoriumi ir netgi kandidatu užimti Oršos žemės teismo raštininko pareigas. Būdamas tikras dėl Oršos pavieto bajorijos paramos, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais L. K. Šemeta siekė būti išrinktas kandidatu į Oršos pakamario postą. 1715–1717 m. L. K. Šemetą matome tarp Oršos pavieto bajorijos lyderių, kovojančių prieš Abiejų Tautų Respublikos valdovą ir Saksonijos kariuomenę. Kaip dauguma to meto bajorijos, L. K. Šemeta taip pat buvo priklausomas nuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dominuojančių didikų grupuočių. Išsiskirsčius vadinamajam respublikonų judėjimui, Leonas Kazimieras tapo Sapiegų grupuotės šalininku. 1731–1732 m. jis talkino Sapiegoms jų kovoje su Radvilomis dėl Noiburgo valdų Oršos paviete. Tačiau 1733–1735 m. tarpuvaldžiu palaikė Augustą III ir tapo Radvilų šalininku. Gyvenimo saulėlydyje dėjo visas pastangas, kad savo sūnui Jonui užtikrintų politines pozicijas tarp Oršos pavieto bajorijos bei materialųjį pamatą tolesnei veiklai. Pastangos davė rezultatų – Jonas Šemeta gavo Oršos pilininko pareigybę. L. K. Šemeta yra XVIII a. pirmojo trečdalio bajoro, aktyviai dalyvavusio Oršos seimelių veikloje ir turėjusio reikšmingos įtakos šių seimelių priimamiems sprendimams, pavyzdys. Tačiau pats asmeniškai L. K. Šemeta labai retai atstovavo pavieto interesams aukščiausiu valstybiniu lygmeniu. Jį tenkino veikimas lokalinėje erdvėje ir galimybės daryti įtaką Oršos seimelio rezultatams.

Straipsnyje analizuojamas Abiejų Tautų Respublikos diplomatijos funkcionavimas santykiuose su Rusija 1711–1763 m. Pradinė chronologinė riba susijusi su Marcijono Dominyko Valavičiaus (Marcjan Dominik Wołłowicz) pasiuntinybe pas Petrą I, užbaigusia XVIII a. pradžios Lietuvos separatistinio diplomatinio veikimo laikotarpį. Atsižvelgiant į didesnį Lietuvos suinteresuotumą santykiais su Rusija, buvo sugrąžinti Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendros užsienio politikos vykdymo principai. Šių principų įgyvendinimo išraiška buvo Lietuvos kanceliarijoje rengiamos instrukcijos ir kiti pasiuntinybių dokumentai, didesnis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansinis indėlis aptarnaujant diplomatinius santykius su Rusija, taip pat tradicinis lietuvio, kaip privalomo kiekvienos misijos nario, dalyvavimas. Nuo 1711 m. iki 1763 m. buvo stengiamasi šių principų laikytis, nors pasitaikė išimčių, kaip kad išskirtinai lenkiškos Jakubo Dunino misijos atveju. Bendros užsienio politikos principo patvirtinimas yra straipsnyje plačiai aptariamos 1740 m. ir 1743–1744 m. Lietuvos stovyklininko Ignoto Oginskio pasiuntinybės. Nors vykdytos Lietuvos didiko, kuriam asistavo Karūnos atstovas, šios pasiuntinybės sprendė bendrus Respublikos reikalus. 1740 m. I. Oginskis siekė gauti kompensacijas už nuostolius, Abiejų Tautų Respublikos patirtus Rusijos kariuomenei 1738–1739 m. žygiuojant per pietrytines Respublikos vaivadijas, bei užkirti kelią panašiai praktikai ateityje. Po trejų metų vykusioje pasiuntinybėje taip pat rūpinosi gauti kompensacijas už nuostolius, Respublikos patirtus nuo caro kariuomenės Rusijos–Turkijos karo kampanijų metu, tačiau tuo metu į pirmąjį planą iškilo kiti klausimai: Kuršo kunigaikštystės sosto reikalai, susiję su Ernesto Jano Birono turėtų titulų ir pareigybių netekimu; 1740 m. įvykdytos Rusijos ir Osmanų imperijos sienos delimitacijos metu iš Respublikos atplėštų teritorijų sugrąžinimo klausimas bei Podolėje 1739 m. paliktos rusų amunicijos ir artilerijos įrenginių, neigiamai veikusių Respublikos santykius su Turkija, išgabenimo sunkumai. Šias problemas papildė Katalikų Bažnyčios padėties Rusijoje (konkrečiai – Rygoje) klausimai ir stačiatikių padėtis Respublikoje. Kiekybiniu aspektu dominavo ginčai dėl teritorijų ir jose gyvenančių žmonių. Per šias dvi ilgalaikes diplomatines pasiuntinybes, kurios 1740 m. truko 5 mėnesius, o 1743–1744 m. – daugiau nei 10 mėnesių, I. Oginskis, remiamas gerus ryšius Sankt Peterburgo dvare turėjusios savo žmonos Elenos Oginskytės- Oginskienės, nedaug tepasiekė. Rusijos nuolaidos ginčytinais klausimais buvo labai mažos, apsiribota tik abipusiu draugiškumu. Sėkmė lydėjo tik reikalavimą išvežti rusų amuniciją iš Podolės. I. Oginskio pasiuntinybė taip pat užvilkino Rusijos pastangas išrinkti naują Kuršo kunigaikštį ir nepasidavė spaudimui pripažinti Rusijos valdovams imperatoriaus titulą. Dvi I. Oginskio pasiuntinybės rodo Karūnos ir Lietuvos bendros diplomatinės praktikos santykiuose su Rusija suaktyvėjimą. Antrojoje Augusto II valdymo pusėje bei valdant Augustui III organizuotose diplomatinėse misijose svarbiausią vaidmenį atliko lietuviai, atstovaudami visos Abiejų Tautų Respublikos reikalams ir oficialiuose pasisakymuose vengdami iškelti partikuliarinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Tačiau vien savo buvimu pabrėždavo akivaizdų Respublikos padalijimą į dvi tautas, kuo pasinaudojo rusų diplomatija, veikdama pačioje Respublikoje. I. Oginskis nebuvo paskutinis lietuvis ar su Respublika susijęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnas, atstovavęs Abiejų Tautų Respublikai Rusijoje. Septynerių metų karo laikotarpiu diplomatiniai Respublikos ir Rusijos santykiai suintensyvėjo. Paskutinysis pasiuntinys Rusijoje, nominaliai susijęs su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, buvo Livonijos pakamaris Jonas Jurgis Borchas (Jan Jędrzej Borch).

Paskutiniojo Minsko vaivados Adomo Chmaros kelionė į Sankt Peterburgą 1793 m. turėjo aiškius tikslus. Tai buvo pokyčių, susijusių su dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos praradimu ir pakitusia šių teritorijų valstybine priklausomybe, pripažinimas, kas yra plačiai žinoma ir akivaizdu. Vis dėlto į šios kelionės eigą ir jos reikšmę galima žvelgti platesniame kontekste, būtent – per tuo metu jau garbaus amžiaus, bet aktyvaus Stanislovo Augusto laikų Respublikos politiko mąstymo ir jo suvokimo prizmę. Šis požiūrio taškas leidžia suvokti A. Chmaros laikyseną 1793 m. bei pažinti jo pozicijas tapus Rusijos imperijos valdiniu. Tyrimas atskleidė, kad A. Chmara buvo tipinis pavyzdys žmogaus, kurio pasaulėjautoje Apšvietos idėjos ir viltys apie gyvenimą teisingoje bei laisvoje valstybėje pynėsi su politiniu pragmatizmu, nulemtu sudėtingų jo gyvenamojo laikotarpio politinių aplinkybių. Tam tikra prasme ši laikysena buvo žlungančios Lenkijos ir Lietuvos valstybės paveldas, o A. Chmaros pozicijos ir jo mintys gali būti laikomos savotišku politiniu Abiejų Tautų Respublikos testamentu, atskleidžiančiu dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės laikyseną ir normas XVIII–XIX a. sandūroje. Politiniame lauke A. Chmara visada buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybės reformų šalininkas, vyras, besirūpinantis savo šeimos gerove, taip pat geranoriškas žemvaldys, siekiantis naudos, bet nepamirštantis ir savo pavaldinių, „visiems geras, paslaugus ir malonus“. Viena iš stebinančių A. Chmaros asmenybės savybių – tai jo talentas keistis ir sugebėti prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių. Ar šis charakterio bruožas buvo būdingas tik Minsko vaivadai? Greičiausiai ne. Rizikuosime keldami tezę, kad gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių politinių sąlygų buvo visos to meto elito kartos, išsilavinimą įgijusios Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu, bruožas. Šios kartos ypatybė (ir ne tik išorinė) buvo meilės tėvynei ir pavaldiniams deklaravimas, tačiau stoka ryžto šiuos deklaruojamus tikslus įgyvendinti. „Apšviestasis protas“ buvo tik teorinis kelrodis, kaip derėtų elgtis. Bent taip buvo A. Chmaros atveju. XIX a. ant šio pamato buvo kuriama arba iš jo išaugo moderni tautos samprata.

Franciszek Ksawery Michał Bohusz (1746–1820) was a multifaceted, Jesuitshaped, wide-thinking personality. While growing-up and maturing in the Saxon period, Bohusz developed his public and intellectual life, as well as spiritual ministry, in the era of the Enlightenment. On the basis of historiography and primary sources the article analyses the development of the ecclesiastical career of Bohusz. It distinguishes and amply discusses the key stages of the ecclesiastical career of Bohusz: the novitiate, ministry of a parish priest, and membership in the chapter of Vilnius diocese. The article questions historiographic assertion that Bohusz was a prelate of the chapter of Vilnius diocese. The top level of the ecclesiastical career for Bohusz was becoming a coadjutor of cantor of prelate of the chapter of Vilnius diocese. This circumstance did not prevent either his contemporaries or Bohusz himself from actually using this title. Bohusz was not interested in a full-fledged office of prelate of the chapter of Vilnius diocese. The assumption here is that this was determined by Bohusz’s decision to favour secular ministry.

Analysis of the idea of natural order in the sermons of Mykolas Pranciškus Karpavičius (Michał Franciszek Karpowicz, 1744–1803) is presented in the article. M. P. Karpavičius in his sermons elucidated societal relations emphasising natural law. In his teachings social state was understood as an outcome of a divine organisation and meant that a human being – a social member of the society, with a gift of natural reason – has to make decisions that create his wellbeing. Such an explication where society is attributed to natural order was a main pillar upon which his political thought rested. It encompassed the goal of the upbringing of a rational and reasonable individual, which by itself connected aspects of both religious and secular life. M. P. Karpavičius’ sermons have to be understood in the context of physiocratic political tradition, which accentuated the preference of the nation through its natural rights and liberties which require the political contract in order to achieve security and safety of one’s property. Following the reasoning that social condition stems from the natural order, M. P. Karpavičius upheld the physiocratic ideals while naming the principles of authority. According to him, authority is needed to ensure security, prosperity and justice of the society. Being a Catholic enlightener he emphasised that the main task of any government, no matter its form, is to protect the natural rights. In its essence this argument remains physiocratic, emphasising the basic tenets of life, property and justice. Accentuating the natural order and Christian values, he taught that duties accepted as upheld laws are a continuation of the natural order and natural condition stemming from citizen’s obligations related to the established society. In the sphere of political thinking this allowed to emphasise the nobility’s obligations towards the body politic as an inherent part of their citizenship, and at the same time depreciate their political privileges. Out of the principles of the natural order consistently followed the concept of natural liberty, which allowed the implementation of the functions of natural right. This concept of liberty together with directions to uphold laws and societal duties directly influenced the understanding of noble liberty, because enlightened teaching encouraged to rethink its limits. M. P. Karpavičius emphasised differences between rational liberty and licence, explaining that reasonable liberty in the enlightened society has to be restricted. Natural liberty was understood as a liberty limited by the law ensuring political existence of the nation. The guarantee of such liberty assured the security of justice and law abiding citizens. Licence and anarchy were presented as opposition to the interests of the state and society leading the state to a demise. Antithesis to licence and anarchy relied on a simple argument of aspiration to have order in the state and was elucidated as rational liberty. Universal education was understood as an instrument in upbringing of the civil society, which understands the limits of its freedom and its duties. Meaning of such a concept of citizenship manifested itself as a rational reflection of the civic existence. It emphasised the principles of natural order and civic duties, criticised licence and established an idea of rational liberty. Supporting such a concept M. P. Karpavičius emphased citizenship as engagement towards the state and God. Such understanding was connected to the goals of state prosperity, was named love of motherland and was traced not to the noble heritage, but to duties stemming from the natural order. Being a citizen meant upholding one’s duties and in this way securing one’s life, liberty and prosperity. Civic relationship stemming from nature was understood as the only incentive needed in order to uphold the relationship itself.

Stanislovo Augusto valdymo laikų (1764–1795) emblematika literatūros tyrimuose laikoma epigonišku ir marginaliu reiškiniu. Šiame straipsnyje, pagrįstame plačia šaltinių (tarp jų – meninių projektų ir dekoracijų aprašymų) analize, mėginama apibrėžti emblematikos raiškos ribas ir funkcijas, jas susiejant su XVIII a. idėjinėmis permainomis, inspiruojančiomis vizualinės, taip pat ir simbolinės, kultūros pokyčius. Tuometinei emblematikai būdingas pagal retorikos taisykles kuriamų daugialypių programų atsisakymas, simbolių ir atributų vienaprasmiškumas, formų schemiškumas, klasikinių citatų ir epigramos vaidmens akcentavimas, mažinantis lemos reikšmę. Tai parodo simbolių tipų (emblemos, hieroglifiko, simbolio) terminologinio statuso pokyčius, nulemtus prancūziškų teorijų (tarp jų – klasicizmo, devizo, ikonologijos, epigramos teorijos). Paminklų ir šaltinių analizė leido konstatuoti, kad Apšvietos epochos emblematika dėl klasicizmo įtakos ir susidomėjimo Antika buvo svarbi ir reikšminga dvaro ir akademinėje aplinkoje. Senojoje kultūroje atsisakius įsitvirtinusių panegirikos ir heraldikos pagrindų, plito universalios moralinės, profesinės, valstybinės valdžios simbolika, pranašaudama modernią simbolio ir metaforos formulę bei šiuolaikinę „emblemos“ kaip sąvokos arba idėjos ženklo sampratą.