Pijarskie Collegium Nobilium w Wilnie. Korzenie i konteksty
Volume 5 (2019): Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Luomas. Pašaukimas. Užsiėmimas, pp. 107–143
Type: Article
Open Access
Open Access
Pub. online
31 December 2019
31 December 2019
Abstract
1756 m. Vilniuje įsteigta pijorų kolegija (Collegium Nobilium) iki šiol nesulaukė monografinių tyrimų. Ši ypatinga pijorų institucija buvo svarbus etapas šv. Juozapo Kalasanto įkurtos vienuolijos organizacinės struktūros raidoje, tiek ir vienuolijai įgyvendinant naują edukacinę programą. Ją galime laikyti vienu iš Europos civilizacijos stulpų. Steigdami kolegiją Vilniuje pijorai sekė Romos Collegium Nazarenum bei Stanisławo Konarskio Varšuvoje įkurtos Collegium Nobilium pavyzdžiais. Šių mokyklų siekis buvo palengvinti Bažnyčios mokymą, padėti formuoti ir kontroliuoti visuomenės elitą, įtvirtinti turtingųjų klientų įsitikinimą, kad nėra jokio prieštaravimo tarp teologijos ir likusiųjų mokslų, taip pat suderinti ugdymo tikslus su valstybės ir šeimos (giminės) tikslais. Pijorų keliami pavyzdiniai ugdymo tikslai stiprino vienuolijos prestižą bei įtaką, kuri per viešus pasirodymus, „akademijas“, teatro ir mėgėjų spektaklius plito toli už mokyklos bendruomenės
ribų, kartu prisidėdama prie pijorų religinės misijos realizavimo. Šiandieninė tyrimų būklė dar neleidžia įvertinti, kokį konkrečiai vaidmenį vertybių sistemos pokyčių ir bajorijos siekių srityse atliko Vilniaus Collegium Nobilium. Tačiau įvykusių permainų įrodymu galime laikyti visuotiną naujo šios mokyklos ugdymo turinio pripažinimą tarp pasiturinčios Lietuvos bajorijos. Ateities tyrimai atsakys į klausimą, ar (ir kokiu mastu) šios elitinės pijorų mokyklos absolventai, gavę puikų išsilavinimą, laisvai kalbantys užsienio kalbomis, jautrūs kultūros vartotojai, užimdami prestižines pozicijas politikoje, ūkyje ir kultūroje, į suaugusiųjų gyvenimą perkėlė pedagogų jiems įdiegtas vertybes. Siekiant giliau pažinti pijorų kolegijos Vilniuje veiklą, šios mokyklos įtaką tuometinei katalikiškajai švietimo sistemai, jos vaidmenį puoselėjant mokslą ir kultūrą bei formuojant politinį ir intelektualinį visuomenės elitą, būtina tęsti naujų šaltinių paiešką ir jų tyrimus.