XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

Kad būtų vertinamas politinėje scenoje, didikas privalėjo turėti atitinkamą rezidenciją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje. Savininko poreikius ir ambicijas atliepiantys rūmai atliko ne tik reprezentacinį vaidmenį, bet ir buvo vieta, apie kurią telkėsi giminės bei didikų klientų gyvenimas. Be to, įsiliedami į gyvą miesto organizmą rūmai tapdavo jo tvaria puošmena, neretai demonstruodavo jų savininkų tikėjimą ir politinę poziciją. Šiame straipsnyje sintetiškai aptariama XVII a. Vilniaus rūmų architektūra tiek tipiškų, tiek miesto įvaizdį formavusių originalių sprendimų kontekste. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Vilniaus topografiją – labiau ar mažiau prestižines vietas ir priemiesčius, ypač Antakalnį.

Straipsnyje aptariama, koks buvo jėzuitų požiūris į Sapiegų giminės hegemoniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokia buvo ir kaip kito jėzuitų nuostata bei veiksmų taktika XVII a. paskutiniame dešimtmetyje – XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, kai Lietuvą sukrėtė vidaus konfliktai, amžių sandūroje peraugę į vidaus karą. Remdamasis jėzuitiškais archyvais, autorius analizuoja: 1) Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir Vilniaus akademijos ginčą 1691–1693 m., kurio šerdis buvo nesutarimai dėl vyskupo, kaip Akademijos kanclerio, prerogatyvų ir jo valdžios studentams; 2) sunkią vienuolių padėtį ginčijantis Vilniaus vyskupui ir Lietuvos didžiajam etmonui bei Vilniaus vaivadai Kazimierui Jonui Sapiegai; 3) jėzuitų požiūrį į antisapieginę opoziciją bei jėzuitų veiksmus, kai grupuočių konfliktas Lietuvoje peraugo į vidaus karą, netrukus susiliejusį su Didžiuoju Šiaurės karu. Autorius pabrėžia jėzuitų priklausomybę nuo Sapiegų, kurie ne tik finansiškai rėmė ordino institucijas, bet ir turėjo galingą spaudimo įrankį – galimybę manipuliuoti skirstant kariuomenei pastovius ir žiemojimo vietas dvaruose bei renkant hibernos mokestį. Straipsnyje pastebima, kad jėzuitai prisidėjo prie Lietuvos didžiojo etmono ir jo giminės prestižo ir šlovės kūrimo, todėl Sapiegoms nepalanki bajorija įtarinėjo jėzuitus simpatizavimu Sapiegoms. Tai lėmė blogus jėzuitų santykius su antisapiegine opozicija, vadinamaisiais respublikonais. Tik tada, kai 1700 m. lapkričio 18 d. Sapiegų pajėgos buvo sumuštos Valkininkų mūšyje, jėzuitai buvo priversti ieškoti naujų globėjų, stengėsi užmegzti ryšius su pagrindiniais respublikonų vadais.

Straipsnyje analizuojamas vieno žymiausių XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių ir Lietuvos vyriausioje mokykloje dėsčiusių mokslininko botaniko prancūzo Žano Emanuelio Žilibero gyvenimo epizodas – bandymas jį nunuodyti 1782 m. Remiantis teisminėmis bylomis ir profesoriaus bei jo žmonos asmenine korespondencija, atkuriamos pasikėsinimo detalės ir reakcija į šį įvykį.

Straipsnyje aptariamas Stanislovo Leščinskio, su Švedijos pagalba 1704 m. išrinkto Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Respublikos valdovu, apsilankymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1708 metais. Išsamiai nušviečiamas karaliaus vizitas Lietuvos sostinėje Vilniuje. Analizuojamos Stanislovo Leščinskio pastangos sustiprinti savo įtaką Lietuvoje, nesėkmingi bandymai sukurti atsvarą didelį Švedijos karaliaus Karolio XII pasitikėjimą turėjusiems Sapiegoms, remiantis kunigaikščiais Višnioveckiais. Konstatuojama, kad karaliui Stanislovui per jo susitikimus su Karoliu XII nepavyko įtikinti Švedijos karaliaus paremti Leščinskio puoselėtų „Respublikos nuraminimo“ koncepcijų. Remiantis Lietuvos ir Lenkijos valdovo sekretorių korespondencija, parodomas jo aplinkos požiūris į švedus.

Straipsnyje analizuojama Vilniaus jėzuitų personalinė sudėtis Lietuvos jėzuitų provincijos kontekste. Remiantis Jėzaus draugijos personalinės sudėties katalogais, aptariama jėzuitų institucijų, veikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje, ekonominė situacija, personalinės sudėties kiekybiniai pokyčiai, vienuolių sudėtis pagal kilmės regionus, kalbų žinojimą, turėtus akademinius laipsnius.