XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

Ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje gyvenusių moterų jausmai ir emocijos pastaruoju metu sulaukia vis didesnio įvairių sričių tyrinėtojų susidomėjimo. Išlikusi korespondencija ir kiti šaltiniai atveria galimybes tirti juose užfiksuotus tos epochos asmenybių emocinius išgyvenimus. Šiame straipsnyje, išanalizavus Onos Mycielskytės-Radvilienės (Anna z Mycielskich Radziwiłłowa) korespondenciją, siekiama atsakyti į klausimus: kokie jausmai dominavo O. Mycielskytės-Radvilienės santykiuose su sutuoktiniu Mykolu Kazimieru Radvila, pramintu Žuvele (Michał Kazimierz Radziwiłł zw. Rybeńko)?; ar ištekėjusios už daug vyresnio vyro jaunos moters puoselėtos viltys ir svajonės išsipildė, o gal, priešingai, meilės jausmuose ir išgyvenimuose ji liko vieniša? Būdama vienos įtakingiausių to meto Abiejų Tautų Respublikos didikų giminės atstovų sutuoktinė, O. Mycielskytė-Radvilienė visų pirma privalėjo atlikti savo kaip žmonos pareigą, t. y. gimdyti gausius, ir, pageidautina, vyriškosios lyties, palikuonis. Mirus pirmajam vyrui Leonui Mykolui Radvilai (Leon Michał Radziwiłł), Radvilų aplinkoje ji buvo vertinama kaip „nedaug tereiškianti našlė“, Šidloveco dvarų paveldėtoja. Tačiau 1754 m. pradžioje sudaryta santuoka su M. K. Radvila radikaliai pakeitė jos gyvenimą. O. Mycielskytė-Radvilienė tapo „Ponia Nesvyžiuje“, moterimi, uoliai besirūpinančia savo artimųjų ir visos giminės gerove. Korespondencijos analizė leidžia teigti, kad Ona puoselėjo labai šiltus jausmus savo vyrui, siekė būti jo dėmesio centre, nuolat informuodavo sutuoktinį apie visus ūkinius namų reikalus ir vaikų ugdymą, tačiau Mykolui Kazimierui ji tebuvo jo vaikų motina. Ilgainiui O. Mycielskytės-Radvilienės gyvenimo prasme tapo savotiška „kova“ už M. K. Radvilos jausmus ir jo dėmesį.

Straipsnyje nagrinėjamas klausimas, kaip didžiojo kunigaikščio kanceliarijos tarnautojai XVI a. pradžioje kaupė galią bei naudojo ją kopdami socialinės ir politinės hierarchijos laiptais. Į šį klausimą bandoma atsakyti analizuojant siaurosios valdovo tarybos (arba kitaip vadinamos vyriausiosios valdovo tarybos) raštininko Jono Bogdanaičio Sapiegos (Иван Богданович Сапега) karjeros atvejį. Korespondencijos analizė atskleidė, kad šios pareigos suteikė galimybę J. B. Sapiegai ne tik būti artimiausioje valdovo aplinkoje, bet ir daryti įtaką valdovo sprendimams,susijusiems su valstybės arba privačiais Lietuvos kilmingųjų reikalais. Tai leido J. B. Sapiegai plėtoti artimus ir draugiškus (horizontalius) santykius su aukščiausio socialinio statuso Lietuvos kilmingaisiais, naudotis jų globa ir užtarimu.