XVIII amžiaus studijos / The Eighteenth Century Studies

At the beginning of the eighteenth century, the dukes Wiśniowiecki rose to the ranks of the most influential nobles of the Grand Duchy of Lithuania. Their interests, political actions, as well as disagreements or frictions within the family, had a significant impact on the course of political life in Lithuanian and Polish state at the time. The state was going through a period of shocks. Lithuania was overwhelmed by the civil war – a majority of the nobility revolted against the hegemony of the magnates Sapiehas, led by other aristocratic families dissatisfied with the Sapieha family. In 1700, the Wiśniowiecki rose to the leaders of this anti-Sapieha camp. In addition, the state became involved in the Great Northern War (1700–1721). The article discusses his motives, as well as of his brother Michał Serwacy and their mother Anna Dolska, for political actions in which they participated in 1700–1707, as presented in the memoirs of Janusz Antoni Wiśniowiecki. It is based on both published memoirs of Janusz Antoni Wiśniowiecki, covering 1700–1710, as well as an unpublished fragment covering the period of 1707–1708. It is revealed how Janusz Antoni explained political decisions of his close relatives and his own. The motives of those political actions in which the views of the members of the Wiśniowiecki family intersected or did not completely coincide are analysed. The motives of the actions of the dukes Wiśniowiecki and their mother during the decisive years of the Lithuanian Civil War (1700), presented in the memoirs of Janusz Antoni Wiśniowiecki, are discussed. Another set of political actions, the interpretation of the motives of which is analysed in the article, consists of the actions of the Wiśniowiecki and their mother that led into a closer relationship with the Swedes and their protégé on the throne of the Polish and Lithuanian state Stanisław Leszczyński, and which eventually ended in the overt crossing of the Wiśniowiecki into the camp of supporters of Leszczyński and the Swedes in 1707. Memoires reveal the obvious friction between the mother and her sons. The property dispute between the sons, especially Michał Serwacy and his wife, Kotryna Dolska, on the one hand, and the dukes’ mother, Anna Dolska, on the other, had to affect the relationships between the members of the Wiśniowiecki family when they were taking political initiatives. Although the mother was more in conflict with the younger son over property matters, there were frictions in political activities with both sons. The positions of the sons and the mother during the Lithuanian Civil War were especially inconsistent, when Anna Dolska suppressed and hindered her sons' initiatives against the Sapiehas. Janusz Antoni Wiśniowiecki tended to explain his mother's actions both during and after the civil war in Lithuania, i.e. when Anna Dolska tried to persuade Hetman of Left-bank Ukraine Ivan Mazepa to support Stanisław Leszczyński and the Swedes, by her personal motives – a desire to marry Kazimierz Jan Sapieha, and later her intention (or just a proposition) to marry Mazepa. Such an interpretation may indicate a tendency towards a simplified interpretation of the mother’s motives. However, it is not appropriate to completely ignore the son's approach to the motives of his mother's actions. The recollections reveal the close co-operation of the two brothers Wiśniowiecki in the political sphere and the efforts of Janusz Antoni to fully justify his younger brother for the accusations of crossing into the Swedish camp, explaining such decision by his selfless desire to save the Homeland and to protect himself and his relatives from the upcoming threats.

Jono III Sobieskio valdymo laikotarpiu Sapiegos įgijo reikšmingą įtaką Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Istoriografijoje netgi akcentuojama šios giminės hegemonija. Jono III Sobieskio pastangos sutelkti opoziciją Sapiegoms rezultatų davė tik po valdovo mirties, kada vidutinės bajorijos atstovai, diskretiškai remiami Sapiegų įtaką palaužti siekiančių didikų, iškėlė teisių sulyginimo (vadinamosios koekvacijos) programą ir siekė šią programą įgyvendinti. Būtent šios bajorijos grupuotės pasisakė už Vetinų dinastijos atstovo išrinkimą į Abiejų Tautų Respublikos sostą, tikėdamosi, kad tai pakeis vidaus situaciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ir jos nesuklydo: Sapiegų pozicijos susilpnėjo. Iš naujojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto II buvo tikimasi paramos vadinamųjų respublikonų grupuotei, tačiau Augustas II, oficialiai siekdamas išlaikyti jėgų pusiausvyrą Lietuvoje, mėgino demonstruoti palankumą Sapiegoms. Vis dėlto pusiausvyros išlaikyti nepavyko. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjo ginkluota kova prieš Sapiegas. Vidaus kovos rezultatas buvo tas, kad, kilus Didžiajam Šiaurės karui, Sapiegos stojo į Švedijos karaliaus Karolio XII pusę. Respublikonai paramos tikėjosi ne tik iš sunkioje situacijoje atsidūrusio Augusto II, bet ir užmezgė ryšius su Rusijos caru Petru I. Švedijos karaliaus pralaimėjimo akivaizdoje Sapiegos buvo priversti ieškoti susitaikymo su Augustu II kelių ir būdų. Svarbi šios giminės pastangų susigrąžinti Abiejų Tautų Respublikos valdovo malonę dalis buvo dokumento, iš Sapiegų giminės pozicijų nušviečiančio įvykius Lietuvoje ir aiškinančio jų nelojalų elgesį, paskelbimas.

Paskutiniojo Minsko vaivados Adomo Chmaros kelionė į Sankt Peterburgą 1793 m. turėjo aiškius tikslus. Tai buvo pokyčių, susijusių su dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos praradimu ir pakitusia šių teritorijų valstybine priklausomybe, pripažinimas, kas yra plačiai žinoma ir akivaizdu. Vis dėlto į šios kelionės eigą ir jos reikšmę galima žvelgti platesniame kontekste, būtent – per tuo metu jau garbaus amžiaus, bet aktyvaus Stanislovo Augusto laikų Respublikos politiko mąstymo ir jo suvokimo prizmę. Šis požiūrio taškas leidžia suvokti A. Chmaros laikyseną 1793 m. bei pažinti jo pozicijas tapus Rusijos imperijos valdiniu. Tyrimas atskleidė, kad A. Chmara buvo tipinis pavyzdys žmogaus, kurio pasaulėjautoje Apšvietos idėjos ir viltys apie gyvenimą teisingoje bei laisvoje valstybėje pynėsi su politiniu pragmatizmu, nulemtu sudėtingų jo gyvenamojo laikotarpio politinių aplinkybių. Tam tikra prasme ši laikysena buvo žlungančios Lenkijos ir Lietuvos valstybės paveldas, o A. Chmaros pozicijos ir jo mintys gali būti laikomos savotišku politiniu Abiejų Tautų Respublikos testamentu, atskleidžiančiu dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės laikyseną ir normas XVIII–XIX a. sandūroje. Politiniame lauke A. Chmara visada buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybės reformų šalininkas, vyras, besirūpinantis savo šeimos gerove, taip pat geranoriškas žemvaldys, siekiantis naudos, bet nepamirštantis ir savo pavaldinių, „visiems geras, paslaugus ir malonus“. Viena iš stebinančių A. Chmaros asmenybės savybių – tai jo talentas keistis ir sugebėti prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių. Ar šis charakterio bruožas buvo būdingas tik Minsko vaivadai? Greičiausiai ne. Rizikuosime keldami tezę, kad gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių politinių sąlygų buvo visos to meto elito kartos, išsilavinimą įgijusios Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu, bruožas. Šios kartos ypatybė (ir ne tik išorinė) buvo meilės tėvynei ir pavaldiniams deklaravimas, tačiau stoka ryžto šiuos deklaruojamus tikslus įgyvendinti. „Apšviestasis protas“ buvo tik teorinis kelrodis, kaip derėtų elgtis. Bent taip buvo A. Chmaros atveju. XIX a. ant šio pamato buvo kuriama arba iš jo išaugo moderni tautos samprata.

Straipsnyje aptariama, koks buvo jėzuitų požiūris į Sapiegų giminės hegemoniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokia buvo ir kaip kito jėzuitų nuostata bei veiksmų taktika XVII a. paskutiniame dešimtmetyje – XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, kai Lietuvą sukrėtė vidaus konfliktai, amžių sandūroje peraugę į vidaus karą. Remdamasis jėzuitiškais archyvais, autorius analizuoja: 1) Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir Vilniaus akademijos ginčą 1691–1693 m., kurio šerdis buvo nesutarimai dėl vyskupo, kaip Akademijos kanclerio, prerogatyvų ir jo valdžios studentams; 2) sunkią vienuolių padėtį ginčijantis Vilniaus vyskupui ir Lietuvos didžiajam etmonui bei Vilniaus vaivadai Kazimierui Jonui Sapiegai; 3) jėzuitų požiūrį į antisapieginę opoziciją bei jėzuitų veiksmus, kai grupuočių konfliktas Lietuvoje peraugo į vidaus karą, netrukus susiliejusį su Didžiuoju Šiaurės karu. Autorius pabrėžia jėzuitų priklausomybę nuo Sapiegų, kurie ne tik finansiškai rėmė ordino institucijas, bet ir turėjo galingą spaudimo įrankį – galimybę manipuliuoti skirstant kariuomenei pastovius ir žiemojimo vietas dvaruose bei renkant hibernos mokestį. Straipsnyje pastebima, kad jėzuitai prisidėjo prie Lietuvos didžiojo etmono ir jo giminės prestižo ir šlovės kūrimo, todėl Sapiegoms nepalanki bajorija įtarinėjo jėzuitus simpatizavimu Sapiegoms. Tai lėmė blogus jėzuitų santykius su antisapiegine opozicija, vadinamaisiais respublikonais. Tik tada, kai 1700 m. lapkričio 18 d. Sapiegų pajėgos buvo sumuštos Valkininkų mūšyje, jėzuitai buvo priversti ieškoti naujų globėjų, stengėsi užmegzti ryšius su pagrindiniais respublikonų vadais.

Straipsnyje aptariami kunigaikščio Boguslavo Radvilos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos kunigaikštystės generalinio gubernatoriaus, privataus gyvenimo aspektai, susiję su jo šeima, artimiausiais giminaičiais, taip pat jo patikėtiniais iš bajorų, kunigaikščio klientų. Tiriamas laikotarpis (1661–1666) buvo labai svarbus B. Radvilos asmeniniame gyvenime. Jis apima pasirengimą jo vedyboms su artima giminaite Ona Marija Radvilaite bei pirmuosius jų santuokos metus. Tuo metu nutiko ir kitas B. Radvilai svarbus įvykis – mirė jo brolis (įbrolis), Saksonijos–Lauenburgo kunigaikštis Pranciškus Erdmanas (Franz Erdmann von Sachsen- Lauenburg). Pagrindinis tyrimo šaltinis yra retai istorikų naudojamas paties B. Radvilos rašytas jo privatus dienoraštis, apimantis 1661–1666 m. laikotarpį. Pasitelkta ir B. Radvilos korespondencija