Lietuvos istorijos institutas

Šiame tyrime nagrinėjama, kaip jauni žmonės ekonominių, politinių ir karinių krizių akivaizdoje švelnina savo pažeidžiamumą pasitelkę pozityvų mąstymą. Remdamiesi Ukrainoje atliktu etnografiniu lauko tyrimu, pastebime, kad žmonės, siekdami būti mažiau pažeidžiami, dalyvavimo ir kontrolės jausmą pabrėžia per kalbą apie pasirinkimą. Mes klausiame, kodėl, nepaisant jaunus ukrainiečius supančios grėsmės, jie peržengia pažeidžiamumo jausmą ir remiasi pasitikėjimo savimi ir savęs tobulinimo kalba. Šiuo tyrimu siekiame suprasti, kaip žmonės, gyvenantys padidėjusios nežinomybės sąlygomis, rūpinasi savo gerove.

In the first half of the nineteenth century, the Lithuanian Catholic community still used the Gospels (in the narrow sense) or pericops translated in the seventeenth century. The book Ewangelie Polskie y litewskie by Jonas Jaknavičius, which was first published in 1647, remained popular until the middle of the nineteenth century, it had ten or eleven editions during the period of 1803–1859. The aim of the article is to discuss the relation between the New Testament, published by the Bishop Juozapas Arnulfas Giedraitis in Vilnius in 1816, and the above-mentioned editions of the Gospels, to detect whether the Gospels were based on Giedraitis’s New Testament. The edition of the Gospels printed in 1819 differed slightly from the previous edition of 1805. It was prepared on the basis of previous Gospel editions, but not on the New Testament. This was revealed by identic errors, same text lines missed. Some missed text lines in the edition of 1819 or later editions were rebuilt according to previous Gospel editions, but not according to the New Testament. Until 1856, the Gospels were reprinted without major changes without taking into account the New Testament of 1816. Bibliographers assigned the edition of the Gospels of 1858 to Jaknavičius’s works, but it is not, however, to be regarded as a new edition of Jaknavičius’s Gospels. The features of vocabulary, syntax, morphology, phonetics, and orthography show that the edition of 1858 was based not on the earlier Gospels, but on the New Testament of 1816. The unknown compiler of the Gospels of 1858 used some of the previous editions as well: retained their structure; at the beginning of the gospel fragments inserted some initial words that coincided with previous editions, used words from previous editions. Since the Gospels in 1805–1856 were published without major changes, substantial similarity of the Gospels of 1858 to any of previous editions was not detected. In the edition of the Gospels of 1858, there are some features of the Samogitian (Lowland Lithuanian) dialect. For example, although the entire book is dominated by forms with Highlander <e> [ė], <uo> [uo], forms with Samogitian <ie> [ie], <ou> [ọu] also occur. Thus, the compiler of the Gospels of 1858 must have been a Samogitian, probably from the western part of North Samogitians. It is likely that the intention to prepare a new edition of Gospels, based on the New Testament of 1816, did arise in the milieu of Bishop Motiejus Valančius.

The archive of the Franciscan monastery in Kretinga has preserved many documents of the eighteenth and nineteenth centuries. Certain papers in these documents contain prominent manufacturers’ stamps, and their comparison to such stamps in the manuscripts of Leo Tolstoy (1828–1910) made it possible to determine the time of compilation of Great Polish-Lithuanian Dictionary by Simonas Daukantas (1793–1864) more precisely. The stamp “ФАБРИКИ № ... АРИСТАРХОВА” of Daukantas’s dictionary was also used by Tolstoy most probably starting from 1852, especially since 1853, and in the monastery of Kretinga—since 1853. Such dating suggests that the Great Polish-Lithuanian Dictionary may have been started in 1853, although more cautious judgment would make it 1852. In such way, it is safe to claim that the Great Polish-Lithuanian Dictionary by Simonas Daukantas can be carefully dated 1852–1856 (certain corrections also appeared in 1857–1858).

Šiame straipsnyje analizuojamos Nemuno deltos potvynių užliejamos teritorijos gyventojų kasdienio gyvenimo patirtys sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis. Keliamas klausimas, kaip kasdieniame gyvenime išryškėja gyventojų ekologinis pažeidžiamumas, kokios įtampos atsiskleidžia. Straipsnio teorinėje dalyje apžvelgiamos ir pristatomos politinės ekologijos teorijos ir tyrimai kasdienybės patirtims tyrinėti, kurie leidžia taikliai tyrinėti pažeidžiamumo reiškinį pamaryje. Šio straipsnio empirinėje dalyje daugiausia dėmesio skiriama gyventojų kasdienėms patirtims, kurių metu išryškėja gamtos, žmogaus ir valstybės ašis ir gyventojų ekologinis pažeidžiamumas, suprantamas kaip įvairių priežasčių kompleksas. Atliktas tyrimas parodo, kaip atsiskleidžia ir kuo pasireiškia gyventojų ir regiono ekologinis pažeidžiamumas, veikiamas gamtos sąlygų, sovietmečio palikimo, ir kaip kasdienybėje iškyla ir sprendžiamos įtampos.

Among the text samples from foreign languages in his Essay Towards a Real Character and a Philosophical Language (1668), John Wilkins prints an Old Lithuanian Lord’s prayer whose source is unknown. According to Andreas Müller (1680) it was taken from the ‘London Bible’, i.e., Samuel Bogusław Chyliński’s Old Lithuanian Bible translation of which only a part of the Old Testament had ever been printed (1660–1662). A comparison of Wilkins’ text, here edited for the first time, with all relevant Lithuanian versions of the Lord’s Prayer shows that Chyliński’s handwritten translation of Matthew is indeed the version closest to Wilkins’ text. But the differences, however slight, are significant: Wilkins, who did not speak Lithuanian, could not have modified the text in this way. Taken together, the facts point to the conclusion that Chyliński wrote down an ad hoc translation of the Lord’s Prayer for Wilkins. Johannes Bretke’s spontaneous new translation of a Bible passage in an album entry of 1599 thus would not be an isolated case.

Straipsnyje aprašomos ir interpretuojamos dovanų dovanojimo mokytojams nuo klasės bendruomenės praktikos ir sampratos Lietuvos valstybės finansuojamose mokyklose. Aptariama, ką šios dovanų dovanojimo mokytojams praktikos ir sampratos atskleidžia apie socialiai ir kultūriškai konstruojamą skirtį tarp dovanos ir kyšio. Vienas straipsnio argumentų yra tas, jog tiek mokytojų, tiek mokinių tėvų požiūriai į dovanų dovanojimo praktikas yra veikiami socialinių kultūrinių nuostatų bei švietimo sistemos organizavimo pobūdžio. Straipsnio šaltiniai – lauko tyrimo metu surinkta medžiaga bei tėvų diskusijos viešai prienamuose internetiniuose puslapiuose.

Der spezifische Gebrauch des Graphems <y> im ersten Teil von Knyga nobažnystės (in der wiederholten Ausgabe von 1684?, weiterhin KNG2) zeichnet diesen Text gegenüber anderen zeitgenössischen Schriften aus. Aus der Analyse der Verwendungsfälle von <y> ergeben sich einige Hypothesen, die im Aufsatz näher analysiert werden. Unter dem Einfluss der polnischen Rechtschreibung haben die Bearbeiter versucht, dem Graphem <y>, welches als eine nicht konsequent eingesetzte Variante von <i> zu betrachten ist, eine genauere Funktion zuzuordnen. In der ersten Hälfte des Werkes (und somit im Großteil des Psalmenbuchs) wurde das Schriftzeichen <y> anscheinend zur Kennzeichnung von [i] (selten [ī]) vor „härteren“ Konsonanten t, p, d, v, s, r, m, n eingesetzt, um der etwas härteren Aussprache dieser Konsonanten vor den Vokalen der e-Gruppe und ihrer häufigen Schreibung ohne das Palatalisierungs-i Rechnung zu tragen. Die Konjunktion ir ‘und’ wurde in Anlehnung an die Schreibung der gleichbedeutenden polnischen Konjunktion (y) ebenfalls mit <y> geschrieben. Die Schreibung <y> hätte auch durch die hypothetisch angenommene ungespannte und etwas breitere Aussprache von i in unbetonten oder in akzentuierten aber nicht verlängerten Positionen (vergleichbar mit der Aussprache in den heutigen Dialekten in der Gegend von Kėdainiai) bedingt sein können. Deswegen ist die Möglichkeit in Erwägung zu ziehen, dass das Graphem <y> in KNG2 am häufigsten zur Kennzeichnung des weniger gespannten [i] eingesetzt wurde, allerdings nur in der Umgebung „härterer“ Konsonanten. Andererseits hätte die Schreibung <y> statt <i> (mit Ausnahme von yr) auch ästhetisch motiviert sein können: so hat man sich gewissermaßen an die Ober- und Unterlängen der Schriftzeichen t, p, d, ſ, k angepasst. Im KNG2 wurde neben einem solchen Buchstaben meistens das Graphem <y> gesetzt (am konsequentesten nach t, p und d in bestimmten Stämmen). Die Anpassung des Graphems <y> hätte auch ein Stilmerkmal eines der Bearbeiter von KNG2 sein können, welcher die ersten hundert Seiten des Gesangbuches abgeschrieben und korrigiert hat. Die nicht konsequente Verwendung von <y> in gewissen Stellungen zeigt, dass die Erweiterung seines Verwendungsbereichs nicht an einem einzigen Zeitpunkt zustande kam, sondern möglicherweise beim wiederholten Lesen der zu bearbeitenden Texte ergänzt wurde. Dieses für die KNG2 so kennzeichnende Schriftzeichen gehört allerdings nicht zu den typischen Merkmalen der Übersetzung des Neuen Testaments von 1701, die zum Teil von Samuel Bittner angefertigt wurde, welcher auch an der Bearbeitung von KNG2 beteiligt war.

Straipsnyje analizuojami neoficialūs mokėjimai už medicinos paslaugas, kuriuos dauguma lietuvių duoda ar jaučiasi priversti duoti gydytojams prieš gydymą ar po jo. Daugiausia dėmesio kreipiama į tai, kaip pacientai ir jais besirūpinantys žmonės susiduria su neoficialiais mokėjimais medicinos srityje, kaip juos taiko praktikoje ir kaip tokie mokėjimai sukuria sveikatos priežiūrą, neapsiribojančią tik ekonominiu racionalumu. Neoficialūs mokėjimai, dar vadinami vokeliais, straipsnyje traktuojami ne kaip dovana ar kyšis, o kaip tam tikra sveikatos priežiūros praktika. Straipsnyje parodoma, kaip gydytojui duodamas vokelis su pinigais peržengia materialaus sandėrio tarp paciento ir gydytojo ribas įgydamas galios įveikiant ligas, medicinines akistatas ir nesėkmes.

The abundance of Bible citations in old Lithuanian writings makes it difficult to study their relationships. A user-friendly data platform is required to allow the Bible lines to be grouped according to the characteristics interesting to the researcher. The assessment of similarity of citations is the most problematic. An integrated analysis of vocabulary, syntax, and morphology (and in some cases—spelling) allows it, but this kind of philological research is slow and currently impossible to automate. We succeeded in automating the comparison with a cyclic algorithm. The task of the algorithm is to detect identical compounds in two character sequences and to calculate which part of the compared sequences they cover. The effect of the algorithm and the calculated percentages are mainly determined by the length of the lines, the shortest sequence allowed to be compared, and the transliteration accuracy. Different lengths of the lines (a biblical line can be quoted as a fragment that is comparable to the full line) require the consideration of the chronology of the sources and the selection of corresponding comparative calculation parameters. The most optimal shortest comparable character sequence was determined experimentally. The automation of the comparison is hindered by the ambiguous orthography of old writings. It is levelled by the rules of transliteration, the application of which is differentiated according to the most important consistent spelling characteristics of each author. After evaluating the manually and automatically transliterated lines, it was determined that the transliteration method did not have any significant effect on the results. The results can be controversial when comparing the texts written in different dialects (the levelling of

Sovietmečiu laiškų rašymas į spaudą buvo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucijos garantuota ir Komunistų Partijos struktūrų remiama praktika. Satyros ir humoro žurnalo „Šluota” skaitytojai rašydavo redakcijai apie įvairias kasdienes problemas, susijusias su viešąja aplinka, vartojimu ir žmonių darbo santykiais. Laiškai buvo kritinio pilietiškumo dokumentai, juose skaitytojai integravo ideologinius valstybės ir visuomenės kūrimo idealus bei ideologiškai nepriimtiną kritiką, netiesiogiai kritikuodami santvarką ar aukščiausią valdžią. Taigi „Šluota” – Komunistų Partijos Centro Komiteto propagandos organas – buvo ir aukščiausios valdžios bei santvarkos kritikos institucija. Ši kritika ir ja išreiškiama opozicija buvo valstybės sankcionuoto kritinio pilietiškumo išdava.