Lietuvos istorijos institutas

The opening line in the preface of the first Lithuanian book prepared by Martynas Mažvydas (1547) reads imkiet mani ir ſkaitikiet (lit.) ‘take me and read’ and I suggest that this phrase may reflect the famous divine words heard by Saint Augustine: tolle lege, tolle lege ‘take up—read, take up—read’ (Confessiones VIII , 12, 29). Both phrases match with respect to the verbs, their order, and the mood, but the Lithuanian phrase is not repeated. It has two additional words (mani ‘me’, and ir ‘and’) and the verbal forms appear in the second-person plural. One should note that Lithuanian here is similar to many other languages where this phrase has become popular without the repetition and with the conjunction, cf. English take up and read, German nimm und lies, French prends et lis, Italian prendi e leggi, Polish bierz i czytaj, etc. The phrase of Mažvydas is different, however, in that it is used for the personification: the voice of the preface is attributed to the book and this is the reason why the pronominal form mani ‘me’ (accusative) was added; this rhetorical device is also known from some other sixteenth-century books. The added pronoun points to the most important part of the book, the catechism; the included hymns are referred to only once and a short primer, which appears after the preface, is never mentioned. The verbal forms are in second-person plural because the addressee of Mažvydas are plural, the brothers and sisters (BRalei ſeſeris). It is well known that Augustine was one of the most widely published and studied authors in the sixteenth century, a figure of high importance to the Reformation movement, and there are no doubts that Mažvydas was familiar with his works. Many authors of that time would use more or less known phrases in their own texts; some of them would be exact quotations accompanied by references while some would be modified to the needs of the author and bear no indication to their source. At this time we do not know if Mažvydas had really studied Augustine Confessions and we even cannot tell if the phrase tolle lege reached him directly or indirectly. If it reached him indirectly, might it had been already modified into a personified form? Despite the similarities of the phrases, we should be also rather cautious not to reject the possibility that we are dealing with a mere coincidence.

Po poros dešimtmečių pertraukos istoriografijoje vėl keliamas klausimas, ką reiškia „sovietinė psichiatrija“, tačiau kol kas faktiškai pamirštas kitas klausimas: ką reiškia būti sovietinėje psichiatrijos ligoninėje? Šį klausimą galėtume laikyti galimybe iš kitos perspektyvos pažvelgti į tą pačią problemą. Būti šiuo atveju reiškia ne tik patirti tam tikro psichiatrijos modelio nulemtą terapinį poveikį, bet ir patekti bei būti veikiamam nustatytų formalių institucinių taisyklių, neformalių socialinių santykių bei normų ir realiai egzistavusios, šį institucinį ir socialinį gyvenimą struktūravusios fizinės aplinkos. Šiame straipsnyje iš paciento perspektyvos mėginama rekonstruoti buvimo sovietų Lietuvos psichiatrijos ligoninėje kasdienybės patirtį fizinės aplinkos instituciniu ir socialiniu lygmenimis ir paaiškinti šios mikrosocialinės erdvės kitoniškumą.

The norms of emerging standard Lithuanian language began to reach inhabitants of countryside and towns at the end of the nineteenth century. Lithuanian epitaphs reveal how the norms of standard Lithuanian spread from the end of the nineteenth into the twentieth century. Even though many epitaph texts did not survive, and even though they are short and anonymous, they reveal the time when people started to recognize the prestige of emerging standard and focus their language on it. It could be assumed that the influence of standard language might have been stronger in areas where clandestine Lithuanian publications were distributed more intensively. According to Vytautas Merkys, they mainly were dispersed throughout the counties adjacent to the state border: Telšiai, Raseiniai, Naumiestis, and Vilkaviškis. This paper analyses the epitaphs from these regions—the Western part of Lowlanders (up to areas around Mažeikiai, Viekšniai, Nerimdaičiai, Varniai, Tytuvėnai, and Raseiniai) and the South West Highlanders (up to areas around Vilkija, Pilviškiai, and Vinkšnupiai). The articles published in periodicals in the end of the nineteenth and the beginning of the twentieth century show that intellectuals considered epitaphs as public language reflecting situation of Lithuanian language. They were not satisfied with epitaphs, written in non-Lithuanian or written inconsistently. In Lithuanian epitaphs the abbreviation S. P., indicative of Polish Swiętej Pamięci ‘sacred memory’ or Lithuanian expression with a loanword Šventos Pom[i]eties / Pomėties ‘sacred memory’ was used. It was used throughout all the period, found even in 1911. However, in the end of the ninth and the beginning of the tenth decade of the nineteenth century we find the collocation Šventos atminties ‘sacred memory’ and its abbreviations S. A., sz. atm., Š. A. The collocation Amžinąjį atilsį ‘eternal rest’ and its abbreviations A. A. ir Am. at. started to be used simultaneously. Thus, part of community began to feel the need to avoid the loanwords. The analysis of the orthography of epitaphs shows that the letters <L, l> (instead of traditional <Ł, ł>), marking hard consonant, also <AI , ai> [ai], <EI , ei> [ei (instead of traditional <AJ, aj>, <EJ, ej>) moved easily to personal usage from emerging standard. Letter <V, v> (instead of <W, w>) was used less frequently in the beginning of investigated period. There were cases, when letter <V, v> was used in the epitaph, but names, prayer “Hail Mary” has been written with the then traditional letter <W, w>. It suggests that some users did not want to change the orthography of special words—names and titles of prayers— and the letter <V, v> still was not perceived as own. Diacritical characters <Č, č>, <Š, š> (instead of traditional <CZ, cz>, <SZ , sz>) appeared in epitaphs even later of <V, v>. The change of orthography of epitaphs shows that focus on emerging standard strengthened in turn of the nineteenth and twentieth centuries, and particularly intensified during

Straipsnyje diskutuojama dėl išsamių regioninių geoduomenų bazių Lietuvos archeologijoje poreikio. Teigiama, kad iki šiol sudarytos duomenų bazės, paremtos archeologinių vietovių koncepcija, nėra pakankamos daugeliui regioninės ir kraštovaizdžio archeologijos keliamų klausimų analizuoti, todėl reikia vientiso kraštovaizdžio (angl. o'-site) koncepcija paremtos duomenų bazės. Ji turėtų būti sudėtingesnė, sudaryta iš daugelio atskirų dalių, todėl straipsnyje pristatoma tik viena kuriamos tokios duomenų bazės dalis, skirta viename regione vykdytiems archeologiniams tyrimams. Pristatyme aptariama jos struktūra ir išryškinamos problemos, kylančios klasi/kuojant labai nevienodo informatyvumo duomenis. Sudaryta duomenų bazė puikiai parodo ir Lietuvos archeologinio žemėlapio reprezentatyvumo lygį – visų iki šiol vykdytų tyrimų mastą, teritorinio pasiskirstymo netolygumus bei taikytų metodų įvairovę. Kartografavus visus vykdytus tyrimus paaiškėja, kad jie daugiausia susikoncentravę tik keliose intensyviausiai tyrinėjamose vietovėse, o aplink jas išlieka dideli regionai, kurie iki šiol iš esmės nepažįstami archeologijos mokslui.

Straipsnyje kalbama apie viduramžių Lietuvos degintinių kapinynų (XIII–XIV a.) geografiją, topografiją ir aplinką, išskiriami ir apžvelgiami regioniniai laidojimo vietų panašumai bei skirtumai. Tyrimo tikslas – išnagrinėti viduramžių degintinių kapinynų bruožus ir apibrėžti laidojimo vietų sampratą. Siekiant įgyvendinti šį tikslą, straipsnyje pirmą kartą į XIII–XIV a. degintinius kapinynus žvelgiama kompleksiškai: nagrinėjamas kapinynų ir juos naudojusių bendruomenių santykis, ryšys su supančia aplinka, o laidojimo vietų atmintis ir vaizdiniai atskleidžiami remiantis kalbos bei tautosakos duomenimis. Pabaigoje degintinių kapinynų būklė aptariama žvelgiant iš šiandieninės paveldosaugos perspektyvos.