Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip grįžusieji iš migracijos interpretuoja savo sukauptų žinių, patirties, idėjų perdavimą Lietuvoje. Tam pasitelkiama socialinių perlaidų koncepcija aptariant normines struktūras ir praktikos sistemas bei tai, kaip grįžusieji įvardija santykį su kilmės šalies aplinka. Pagrindiniai straipsnio tikslai – aptarti, kokios dažniausiai iš migracijos parvežamos sukauptos idėjos ir patirtys socialinių perlaidų forma, kokiu būdu bei kam jos dažniausiai perduodamos, t. y. kas, kaip ir kam perduodama.

Analysis of the idea of natural order in the sermons of Mykolas Pranciškus Karpavičius (Michał Franciszek Karpowicz, 1744–1803) is presented in the article. M. P. Karpavičius in his sermons elucidated societal relations emphasising natural law. In his teachings social state was understood as an outcome of a divine organisation and meant that a human being – a social member of the society, with a gift of natural reason – has to make decisions that create his wellbeing. Such an explication where society is attributed to natural order was a main pillar upon which his political thought rested. It encompassed the goal of the upbringing of a rational and reasonable individual, which by itself connected aspects of both religious and secular life. M. P. Karpavičius’ sermons have to be understood in the context of physiocratic political tradition, which accentuated the preference of the nation through its natural rights and liberties which require the political contract in order to achieve security and safety of one’s property. Following the reasoning that social condition stems from the natural order, M. P. Karpavičius upheld the physiocratic ideals while naming the principles of authority. According to him, authority is needed to ensure security, prosperity and justice of the society. Being a Catholic enlightener he emphasised that the main task of any government, no matter its form, is to protect the natural rights. In its essence this argument remains physiocratic, emphasising the basic tenets of life, property and justice. Accentuating the natural order and Christian values, he taught that duties accepted as upheld laws are a continuation of the natural order and natural condition stemming from citizen’s obligations related to the established society. In the sphere of political thinking this allowed to emphasise the nobility’s obligations towards the body politic as an inherent part of their citizenship, and at the same time depreciate their political privileges. Out of the principles of the natural order consistently followed the concept of natural liberty, which allowed the implementation of the functions of natural right. This concept of liberty together with directions to uphold laws and societal duties directly influenced the understanding of noble liberty, because enlightened teaching encouraged to rethink its limits. M. P. Karpavičius emphasised differences between rational liberty and licence, explaining that reasonable liberty in the enlightened society has to be restricted. Natural liberty was understood as a liberty limited by the law ensuring political existence of the nation. The guarantee of such liberty assured the security of justice and law abiding citizens. Licence and anarchy were presented as opposition to the interests of the state and society leading the state to a demise. Antithesis to licence and anarchy relied on a simple argument of aspiration to have order in the state and was elucidated as rational liberty. Universal education was understood as an instrument in upbringing of the civil society, which understands the limits of its freedom and its duties. Meaning of such a concept of citizenship manifested itself as a rational reflection of the civic existence. It emphasised the principles of natural order and civic duties, criticised licence and established an idea of rational liberty. Supporting such a concept M. P. Karpavičius emphased citizenship as engagement towards the state and God. Such understanding was connected to the goals of state prosperity, was named love of motherland and was traced not to the noble heritage, but to duties stemming from the natural order. Being a citizen meant upholding one’s duties and in this way securing one’s life, liberty and prosperity. Civic relationship stemming from nature was understood as the only incentive needed in order to uphold the relationship itself.

Simonas Daukantas (1793–1864) moved to St Petersburg in 1835. Impermanence and competition of variants were typical for his orthography. During the four initial years in that city, Daukantas managed to shape at least two consecutive distinct Lithuanian orthographies of his own: (1) of the Beginning Years in St Petersburg (1835–1836) and (2) of his First Printed Books (ca. the 2nd half of 1836 to 1838). This study analyzes Daukantas’s third period of significant orthographic transformations during his residency in St Petersburg— a prolonged four-year phase of orthographic modifications that can be termed the Orthographic Switch of Proverbs (ca. 1838–1841), since the change was best reflected in the draft lists of proverbs. The major orthographic data was collected from Daukantas’s manuscript Margumynai (Miscellanea, p. 156–166, LLTIBR: f. 1 – SD 27) and printed book Abecieła Lîjtuwiû- Kalnienû ir Żiamajtiû Kałbos (The Primer of the Lithuanian Language—of Highlanders and of Lowlanders, St Petersburg, 1842). The most significant modifications within the Orthographic Switch of Proverbs were these:Orthography of Daukantas’s First Printed Books (ca. second half of

Straipsnyje, remiantis 2017 m. Norvegijoje atlikto lauko tyrimo duomenimis, kalbama apie baimės atmosferą, su kuria susiduria (i)migrantai iš Lietuvos. Baimės atmosferą sukuria (i)migrantų patirtys ir viešasis diskursas dėl Norvegijos vaiko priežiūros tarnybų tariamai atiminėjamų vaikų. Remiantis lauko tyrimo duomenimis, surinktais viename mieste Norvegijos šiaurėje, straipsnyje atskleidžiamos (i)migrantų strategijos ir laikysenos šioje baimės atmosferoje.

Straipsnyje analizuojama situacija Lietuvoje paskutiniais vokiečių okupacijos mėnesiais, keliami klausimai, kaip 1944 m. pavasarį ir vasarą rengtasi gyventojų evakuacijai ir kaip ji vyko, kokią įtaką karo pabėgėlių traukimosi į Vokietiją mastui, žmonių politiniams lūkesčiams turėjo okupacinės valdžios propaganda ir lietuvių pogrindžio organizacijų svarstymai apie politinę bei karinę padėtį ir karo pabaigą.

Franciszek Ksawery Michał Bohusz (1746–1820) was a multifaceted, Jesuitshaped, wide-thinking personality. While growing-up and maturing in the Saxon period, Bohusz developed his public and intellectual life, as well as spiritual ministry, in the era of the Enlightenment. On the basis of historiography and primary sources the article analyses the development of the ecclesiastical career of Bohusz. It distinguishes and amply discusses the key stages of the ecclesiastical career of Bohusz: the novitiate, ministry of a parish priest, and membership in the chapter of Vilnius diocese. The article questions historiographic assertion that Bohusz was a prelate of the chapter of Vilnius diocese. The top level of the ecclesiastical career for Bohusz was becoming a coadjutor of cantor of prelate of the chapter of Vilnius diocese. This circumstance did not prevent either his contemporaries or Bohusz himself from actually using this title. Bohusz was not interested in a full-fledged office of prelate of the chapter of Vilnius diocese. The assumption here is that this was determined by Bohusz’s decision to favour secular ministry.

Pagrindine atspirtimi ir medžiaga šiam straipsniui tapo iki šiol netyrinėti dokumentai, saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos fonde, priklausę Esteros Eljaševaitės-Veisbartienės (1878–1941) asmeninių dokumentų kolekcijai. Straipsnyje pristatoma menkai žinomos E. Eljaševaitės biografija, plačiau aptariamas jos mėginimas plėsti alternatyvų pasaulietinį žydų švietimą tarpukario Lietuvoje ir lavinti Kauno miesto žydų bendruomenę XX a. trečiajame dešimtmetyje. Pirminiai šaltiniai leidžia naujai įvertinti žydų neformaliojo švietimo įstaigų kūrimąsi tarpukario Lietuvoje ir kultūrinio veikimo kontekstą bei aplinkybes.

Paskutiniojo Minsko vaivados Adomo Chmaros kelionė į Sankt Peterburgą 1793 m. turėjo aiškius tikslus. Tai buvo pokyčių, susijusių su dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos praradimu ir pakitusia šių teritorijų valstybine priklausomybe, pripažinimas, kas yra plačiai žinoma ir akivaizdu. Vis dėlto į šios kelionės eigą ir jos reikšmę galima žvelgti platesniame kontekste, būtent – per tuo metu jau garbaus amžiaus, bet aktyvaus Stanislovo Augusto laikų Respublikos politiko mąstymo ir jo suvokimo prizmę. Šis požiūrio taškas leidžia suvokti A. Chmaros laikyseną 1793 m. bei pažinti jo pozicijas tapus Rusijos imperijos valdiniu. Tyrimas atskleidė, kad A. Chmara buvo tipinis pavyzdys žmogaus, kurio pasaulėjautoje Apšvietos idėjos ir viltys apie gyvenimą teisingoje bei laisvoje valstybėje pynėsi su politiniu pragmatizmu, nulemtu sudėtingų jo gyvenamojo laikotarpio politinių aplinkybių. Tam tikra prasme ši laikysena buvo žlungančios Lenkijos ir Lietuvos valstybės paveldas, o A. Chmaros pozicijos ir jo mintys gali būti laikomos savotišku politiniu Abiejų Tautų Respublikos testamentu, atskleidžiančiu dalies Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės laikyseną ir normas XVIII–XIX a. sandūroje. Politiniame lauke A. Chmara visada buvo Lenkijos ir Lietuvos valstybės reformų šalininkas, vyras, besirūpinantis savo šeimos gerove, taip pat geranoriškas žemvaldys, siekiantis naudos, bet nepamirštantis ir savo pavaldinių, „visiems geras, paslaugus ir malonus“. Viena iš stebinančių A. Chmaros asmenybės savybių – tai jo talentas keistis ir sugebėti prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių. Ar šis charakterio bruožas buvo būdingas tik Minsko vaivadai? Greičiausiai ne. Rizikuosime keldami tezę, kad gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių politinių sąlygų buvo visos to meto elito kartos, išsilavinimą įgijusios Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu, bruožas. Šios kartos ypatybė (ir ne tik išorinė) buvo meilės tėvynei ir pavaldiniams deklaravimas, tačiau stoka ryžto šiuos deklaruojamus tikslus įgyvendinti. „Apšviestasis protas“ buvo tik teorinis kelrodis, kaip derėtų elgtis. Bent taip buvo A. Chmaros atveju. XIX a. ant šio pamato buvo kuriama arba iš jo išaugo moderni tautos samprata.