Lietuvos istorijos institutas

Priklausomybių paplitimas skatina reaguoti į dažną priklausomų asmenų marginalizavimą. Atmetimas ir kitos patirtys konstruoja priklausomų asmenų kaip grupės identitetą, egzistuoja ir priklausomų asmenų kaip individų identitetas. Priklausomų asmenų reintegravimo į visuomenę sunkumai pagrįsti skirtumu tarp priklausomų ir kitų asmenų, todėl priklausomi asmenys įvairiais būdais skatina identiteto kaitą. Straipsnyje siekiama atskleisti, kokiais priklausomų asmenų reabilitacijos institucijoje taikomais mechanizmais siekiama transformacijos: kaip dėl reabilitacijos metu naudojamų galios santykių ir religijos įtakos priklausomų asmenų identitetas kinta į sveikstančių priklausomųjų identitetą. Straipsnyje remiamasi lauko tyrimo, atlikto 2018–2019 m. vienoje Lietuvos priklausomybių reabilitacijos įstaigų, duomenimis.

Straipsnyje nagrinėjamas 1906–1914 m. Vilniuje veikęs politinio rusiško radikalaus monarchizmo sparnas, kurį sudarė imperinių partijų „Rusų tautos sąjungos“, „Visos Rusijos Dubrovino vardo rusų tautos sąjungos“ ir „Arkangelo Mykolo vardo rusų tautinės sąjungos“ vietiniai skyriai. Trumpai apžvelgiamas skyrių atsiradimas, raida ir veikla, identifikuojami nariai ir jų migracija per ideologiškai artimas organizacijas. Tyrimas atskleidė, kad pagrindiniai radikalaus monarchizmo rėmėjai Vilniuje buvo pavieniai politiškai angažuoti stačiatikių dvasininkai, sentikių verslininkai, valstybinių ir privačių mokyklų mokytojai, tarnautojai, geležinkelių darbininkai ir kt. Radikalūs monarchistai ne tik dalyvavo miesto politiniame gyvenime, jie ypač aktyviai stengėsi vystyti ekonominę veiklą, steigė darbininkų arteles, apsiėmė vykdyti didžiulius trikotažo gaminių siuvimo vietinio garnizono kariams užsakymus ir įsteigė arbatinę bei skaityklą, kur jautėsi jų ideologijos dvasia. Po 1912 m. rinkimų į Ketvirtąją dūmą šios srovės atstovai beveik visiškai nutraukė aktyvesnę politinę veiklą ir kartu su Vilniuje veikusiomis konservatyviomis visuomeninėmis ir religinėmis organizacijomis daugiausia užsiėmė savo ideologijos sklaida bei ekonomine veikla.

Paul Friedrich Ruhig’s (Ruhigk, ~1721–~1784) grammar Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747, RG) is the fifth Lithuanian grammar book of Prussian Lithuania. It was written by a very young man (in 1747 he was probably around twenty five years old) who came from the famous Ruhig family, known for its work with the Lithuanian language. Ruhig wrote the grammar while working as a Docent in the Lithuanian Language Seminar that was established in 1718 at the University of Königsberg’s Theology Department. He based his writing on earlier grammar books and on his own pedagogical experience. Ruhig’s Grammar is primarily intended for those attending the Lithuanian Language Seminar. The aim of this article is to determine how Ruhig understood Lithuanian dialects, how he defined their territories, and how he explained some particularities differently than authors of previous grammar books. The article will also pay attention to some of the inaccurate interpretations of this work in contemporary linguistic studies. The research addresses several aspects: 1) territorial—spread of variations; 2) markedness—distinctiveness related to other variants; 3) normative—the relationship with written language. The article first provides an overview of dialects as an object of Lithuanian language research from the 17th–18th centuries, then turns to Ruhig’s concept of dialects, their categorizations and linguistic particularities. The research seeks to determine the sources that he used and how original, how substantiated, and how acceptable are his conclusions. Ruhig devotes more attention to Lithuanian dialects than the four previous grammar books of Prussian Lithuania. Rather than indicating exceptional cases of dialectic particularities as was done in previous books, the description in the special RG chapter shows that they are instead intended to be a teaching tool. The idea to create such a chapter was taken from father Philipp Ruhig’s (Ruhigk, 1675–1749) treatise Betrachtung der Littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (1745, RB), in which dialects are understood to be a research object of interest to researchers of history and language. When classifying the Lithuanian dialects, RG distinguishes for the first time between a main dialect (Hauptdialect) and secondary dialects (Neben=Mundarten oder Dialectos). The main dialect is found in Prussian Lithuania, specifically around Įsrutis (Insterburg) and Ragainė (Ragnit). There are three secondary dialects: two in Lithuania Major—the Samogitian Duchy and the remaining parts of the Lithuanian Grand Duchy—and the third in Prussian Lithuania—in the area around Klaipėda (Memel). The Klaipėda dialect is divided into three subdialects for the first time: those of žemininkai (‘living on land’), žvejininkai (‘fishermen’), and the ethnic Kuršiai (Curonians). Such a layout of dialect classification can be seen as a clearly demarcated relationship of center and periphery, according to Ruhig. Paul Friedrich Ruhig sketched the territories of Lithuanian dialects not only according to the national boundaries, but also according to linguistic features. The most important criteria for distinguishing the dominant dialect as the core of the Lithuanian language are: 1) commonality; 2) stability; 3) authority. RG understands secondary dialects as an extension of the dominant dialect; they are more readily influenced by other languages and dialects, which by assimilating those characteristic features, diverge from the dominant dialect. RG considers dialects as a specific phenomenon of language which is influenced by external forces, namely the interaction of languages, other dialect variations, and cultures. By evaluating the Lithuanian dialects according to the opposition primary : secondary, Ruhig purposefully forged the path of codifying language norms and presenting them to society. Accentuating the stability, universality, and prestige of a single dialect must have influenced the for

Šiame straipsnyje siekiama ištirti būdus, kuriais Šalčininkų rajono gyventojai identifikuojasi su gyvenamąja vieta, darant prielaidą, jog socialinė atmintis, ypač krašto kultūroje gyvuojantys pasakojimai, daro didžiausią įtaką regioninio identiteto formavimuisi ir išlaikymui. Darbe aptariama, kaip vietiniai, šiame rajone gimę ir augę žmonės, brėžia jo kultūrines ribas. Teorinėje dalyje apibūdinamos naratyvų, regioninio identiteto ir socialinės atminties sąvokos siekiant šias sąvokas instrumentalizuoti. Nustatyta, jog tarp krašto žmonių galima išskirti du identifikavimosi su gyvenamuoju rajonu modelius: 1) kraštietiškas identitetas, kuris yra archajiškas ir laikomas neprestižiniu; 2) kraštietiško identiteto derinimas su etniniu identitetu.

Straipsnyje analizuojamas Abiejų Tautų Respublikos diplomatijos funkcionavimas santykiuose su Rusija 1711–1763 m. Pradinė chronologinė riba susijusi su Marcijono Dominyko Valavičiaus (Marcjan Dominik Wołłowicz) pasiuntinybe pas Petrą I, užbaigusia XVIII a. pradžios Lietuvos separatistinio diplomatinio veikimo laikotarpį. Atsižvelgiant į didesnį Lietuvos suinteresuotumą santykiais su Rusija, buvo sugrąžinti Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendros užsienio politikos vykdymo principai. Šių principų įgyvendinimo išraiška buvo Lietuvos kanceliarijoje rengiamos instrukcijos ir kiti pasiuntinybių dokumentai, didesnis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansinis indėlis aptarnaujant diplomatinius santykius su Rusija, taip pat tradicinis lietuvio, kaip privalomo kiekvienos misijos nario, dalyvavimas. Nuo 1711 m. iki 1763 m. buvo stengiamasi šių principų laikytis, nors pasitaikė išimčių, kaip kad išskirtinai lenkiškos Jakubo Dunino misijos atveju. Bendros užsienio politikos principo patvirtinimas yra straipsnyje plačiai aptariamos 1740 m. ir 1743–1744 m. Lietuvos stovyklininko Ignoto Oginskio pasiuntinybės. Nors vykdytos Lietuvos didiko, kuriam asistavo Karūnos atstovas, šios pasiuntinybės sprendė bendrus Respublikos reikalus. 1740 m. I. Oginskis siekė gauti kompensacijas už nuostolius, Abiejų Tautų Respublikos patirtus Rusijos kariuomenei 1738–1739 m. žygiuojant per pietrytines Respublikos vaivadijas, bei užkirti kelią panašiai praktikai ateityje. Po trejų metų vykusioje pasiuntinybėje taip pat rūpinosi gauti kompensacijas už nuostolius, Respublikos patirtus nuo caro kariuomenės Rusijos–Turkijos karo kampanijų metu, tačiau tuo metu į pirmąjį planą iškilo kiti klausimai: Kuršo kunigaikštystės sosto reikalai, susiję su Ernesto Jano Birono turėtų titulų ir pareigybių netekimu; 1740 m. įvykdytos Rusijos ir Osmanų imperijos sienos delimitacijos metu iš Respublikos atplėštų teritorijų sugrąžinimo klausimas bei Podolėje 1739 m. paliktos rusų amunicijos ir artilerijos įrenginių, neigiamai veikusių Respublikos santykius su Turkija, išgabenimo sunkumai. Šias problemas papildė Katalikų Bažnyčios padėties Rusijoje (konkrečiai – Rygoje) klausimai ir stačiatikių padėtis Respublikoje. Kiekybiniu aspektu dominavo ginčai dėl teritorijų ir jose gyvenančių žmonių. Per šias dvi ilgalaikes diplomatines pasiuntinybes, kurios 1740 m. truko 5 mėnesius, o 1743–1744 m. – daugiau nei 10 mėnesių, I. Oginskis, remiamas gerus ryšius Sankt Peterburgo dvare turėjusios savo žmonos Elenos Oginskytės- Oginskienės, nedaug tepasiekė. Rusijos nuolaidos ginčytinais klausimais buvo labai mažos, apsiribota tik abipusiu draugiškumu. Sėkmė lydėjo tik reikalavimą išvežti rusų amuniciją iš Podolės. I. Oginskio pasiuntinybė taip pat užvilkino Rusijos pastangas išrinkti naują Kuršo kunigaikštį ir nepasidavė spaudimui pripažinti Rusijos valdovams imperatoriaus titulą. Dvi I. Oginskio pasiuntinybės rodo Karūnos ir Lietuvos bendros diplomatinės praktikos santykiuose su Rusija suaktyvėjimą. Antrojoje Augusto II valdymo pusėje bei valdant Augustui III organizuotose diplomatinėse misijose svarbiausią vaidmenį atliko lietuviai, atstovaudami visos Abiejų Tautų Respublikos reikalams ir oficialiuose pasisakymuose vengdami iškelti partikuliarinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Tačiau vien savo buvimu pabrėždavo akivaizdų Respublikos padalijimą į dvi tautas, kuo pasinaudojo rusų diplomatija, veikdama pačioje Respublikoje. I. Oginskis nebuvo paskutinis lietuvis ar su Respublika susijęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnas, atstovavęs Abiejų Tautų Respublikai Rusijoje. Septynerių metų karo laikotarpiu diplomatiniai Respublikos ir Rusijos santykiai suintensyvėjo. Paskutinysis pasiuntinys Rusijoje, nominaliai susijęs su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, buvo Livonijos pakamaris Jonas Jurgis Borchas (Jan Jędrzej Borch).

The article explores how people identify with their ‘Saminess’. To understand this better, discourses of affects and emotions around the topic are analysed, particularly shame and inadequacy. They show how people ‘measure’ Saminess in relation to ‘proper’ Sami. I investigate here if this is a fault of a discursive dichotomy between modernity and tradition – the depiction of a traditional indigenous group forming in opposition to a coloniser’s modern identity.

Nuo XIX a. pabaigos laisvalaikis dėl savo svarbos modernėjančiai visuomenei tapo viešai diskutuojama tema. Straipsnyje aptariamos dvi pagrindinės dėl laisvalaikio klausimo susikirtusios pozicijos. Pirmajai priskirtini darbininkų teisių gynėjų argumentai, laisvalaikį pristatantys kaip geresnio gyvenimo sąlygą. Toks požiūris suvoktas kaip viena priemonių, darbininkiją susaistančių su likusia modernėjančia visuomene. Antra vertus, dauguma XIX a. pab. – XX a. pr. darbininkų pasirinktų laisvalaikio praktikų kėlė nemažai aistrų, ypač tarp kito ryškaus miestiečių sluoksnio – buržuazijos – atstovų. Intelektualų pozicija laisvalaikio klausimu buvo platesnė ir konkretesnė: „teisingas“ laisvalaikis buvo neatsiejamas nuo tvarkos, efektyvaus viešo ir privataus gyvenimo organizavimo, lavinimosi ir švietimo. Šiuo atveju laisvalaikis suvoktas kaip dalies visuomenės reformavimo bei tautinio konsolidavimo priemonė.

Leonas Kazimieras Šemeta (Leon Kazimierz Szemet, Szemiott, Szemioth) buvo Valkavisko paviete įsitvirtinusios Šemetų giminės šakos atstovas. Jaunystėje persikėlė gyventi į Oršos pavietą, kuriame padarė sėkmingą karjerą. L. K. Šemetos karjerą lėmė du veiksniai: įtakingų giminaičių iš Šemetų giminės Oršos šakos parama ir įsitraukimas į vadinamųjų respublikonų judėjimą XVIII a. pradžioje. Šios priežastys sudarė galimybes Leonui Kazimierui tapti savu tarp Oršos pavieto elito narių. 1712 m. ir 1735 m. L. K. Šemeta buvo išrinktas pasiuntiniu į Seimą, tačiau žinomas to meto bajoriškoje visuomenėje tapo ne dėl dalyvavimo Abiejų Tautų Respublikos seimuose, o dėl aktyvios veiklos Oršos pavieto seimeliuose. Turėdamas pavieto bajorijos paramą jis buvo renkamas ne tik pasiuntiniu į Seimą, bet ir pavieto rotmistru, fiskalinių (iždo) ir kaptūrinių teismų maršalu, seimelių direktoriumi ir netgi kandidatu užimti Oršos žemės teismo raštininko pareigas. Būdamas tikras dėl Oršos pavieto bajorijos paramos, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais L. K. Šemeta siekė būti išrinktas kandidatu į Oršos pakamario postą. 1715–1717 m. L. K. Šemetą matome tarp Oršos pavieto bajorijos lyderių, kovojančių prieš Abiejų Tautų Respublikos valdovą ir Saksonijos kariuomenę. Kaip dauguma to meto bajorijos, L. K. Šemeta taip pat buvo priklausomas nuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dominuojančių didikų grupuočių. Išsiskirsčius vadinamajam respublikonų judėjimui, Leonas Kazimieras tapo Sapiegų grupuotės šalininku. 1731–1732 m. jis talkino Sapiegoms jų kovoje su Radvilomis dėl Noiburgo valdų Oršos paviete. Tačiau 1733–1735 m. tarpuvaldžiu palaikė Augustą III ir tapo Radvilų šalininku. Gyvenimo saulėlydyje dėjo visas pastangas, kad savo sūnui Jonui užtikrintų politines pozicijas tarp Oršos pavieto bajorijos bei materialųjį pamatą tolesnei veiklai. Pastangos davė rezultatų – Jonas Šemeta gavo Oršos pilininko pareigybę. L. K. Šemeta yra XVIII a. pirmojo trečdalio bajoro, aktyviai dalyvavusio Oršos seimelių veikloje ir turėjusio reikšmingos įtakos šių seimelių priimamiems sprendimams, pavyzdys. Tačiau pats asmeniškai L. K. Šemeta labai retai atstovavo pavieto interesams aukščiausiu valstybiniu lygmeniu. Jį tenkino veikimas lokalinėje erdvėje ir galimybės daryti įtaką Oršos seimelio rezultatams.

Ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje gyvenusių moterų jausmai ir emocijos pastaruoju metu sulaukia vis didesnio įvairių sričių tyrinėtojų susidomėjimo. Išlikusi korespondencija ir kiti šaltiniai atveria galimybes tirti juose užfiksuotus tos epochos asmenybių emocinius išgyvenimus. Šiame straipsnyje, išanalizavus Onos Mycielskytės-Radvilienės (Anna z Mycielskich Radziwiłłowa) korespondenciją, siekiama atsakyti į klausimus: kokie jausmai dominavo O. Mycielskytės-Radvilienės santykiuose su sutuoktiniu Mykolu Kazimieru Radvila, pramintu Žuvele (Michał Kazimierz Radziwiłł zw. Rybeńko)?; ar ištekėjusios už daug vyresnio vyro jaunos moters puoselėtos viltys ir svajonės išsipildė, o gal, priešingai, meilės jausmuose ir išgyvenimuose ji liko vieniša? Būdama vienos įtakingiausių to meto Abiejų Tautų Respublikos didikų giminės atstovų sutuoktinė, O. Mycielskytė-Radvilienė visų pirma privalėjo atlikti savo kaip žmonos pareigą, t. y. gimdyti gausius, ir, pageidautina, vyriškosios lyties, palikuonis. Mirus pirmajam vyrui Leonui Mykolui Radvilai (Leon Michał Radziwiłł), Radvilų aplinkoje ji buvo vertinama kaip „nedaug tereiškianti našlė“, Šidloveco dvarų paveldėtoja. Tačiau 1754 m. pradžioje sudaryta santuoka su M. K. Radvila radikaliai pakeitė jos gyvenimą. O. Mycielskytė-Radvilienė tapo „Ponia Nesvyžiuje“, moterimi, uoliai besirūpinančia savo artimųjų ir visos giminės gerove. Korespondencijos analizė leidžia teigti, kad Ona puoselėjo labai šiltus jausmus savo vyrui, siekė būti jo dėmesio centre, nuolat informuodavo sutuoktinį apie visus ūkinius namų reikalus ir vaikų ugdymą, tačiau Mykolui Kazimierui ji tebuvo jo vaikų motina. Ilgainiui O. Mycielskytės-Radvilienės gyvenimo prasme tapo savotiška „kova“ už M. K. Radvilos jausmus ir jo dėmesį.

Kad būtų vertinamas politinėje scenoje, didikas privalėjo turėti atitinkamą rezidenciją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje. Savininko poreikius ir ambicijas atliepiantys rūmai atliko ne tik reprezentacinį vaidmenį, bet ir buvo vieta, apie kurią telkėsi giminės bei didikų klientų gyvenimas. Be to, įsiliedami į gyvą miesto organizmą rūmai tapdavo jo tvaria puošmena, neretai demonstruodavo jų savininkų tikėjimą ir politinę poziciją. Šiame straipsnyje sintetiškai aptariama XVII a. Vilniaus rūmų architektūra tiek tipiškų, tiek miesto įvaizdį formavusių originalių sprendimų kontekste. Taip pat verta atkreipti dėmesį į Vilniaus topografiją – labiau ar mažiau prestižines vietas ir priemiesčius, ypač Antakalnį.