Lietuvos etnologija / Lithuanian ethnology

Straipsnyje nagrinėjama, kokią vietą Davainio-Silvestraičio etnologiniai tyrimai ir darbai užima XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių modernios tautos

Kaip lietuvių patriarchas Jonas Basanavičius budino tautą moksliniais tyrimais? Ši idėja kaip judėjimas ir mokslo plėtra įsilieja į nacionalizmo problematiką Rusijos imperijos ir Europos mokslo istorijoje. Siekiu atskleisti J. Basanavičiaus antropologijos, etnologijos, etnografijos darbus, idėjas, programas tirti lietuvių tautą 1879–1927 m. Nagrinėjama hipotezė, jog J. Basanavičiaus teorinei tautos tyrimų sampratai įtakos galėjo turėti vokiečių etnologija. Dėmesį sutelkiu į šiuos klausimus: 1) mokslo draugijos projektai ,,Lietuviškoje Ceitungoje’’, ,,Aušroje”, ,,Varpe” ir plačiau; 2) fizinės antropologijos tyrimai; 3) etnologijos ir etnografijos darbai; 4) senienų kolekcionavimas; 5) ,,etnographiška” draugystė; 6) tautos tyrimų programa; 7) lietuvių tautos tyrimai.

Lietuvių aprangą tyrinėjusių lietuvių, lietuvių etninėse žemėse gimusių XIX a. autorių darbai etnologijos istoriografijoje laikomi istoriniais ar etnografiniais šaltiniais. Tačiau iki šiol nebuvo atlikta šių darbų lyginamoji analizė, todėl liko neįvertintas jų indėlis į aprangos tyrimus. Norėdami užpildyti šią spragą, analizuosime XIX a. iki 1918 m. autorių parašytus tekstus, kuriuose apibūdinta ir lietuvių apranga, siekiant nustatyti, kokius jie padėjo pagrindus etnologiniams aprangos tyrimams. Keliami uždaviniai išnagrinėti šiuose darbuose pateiktą informaciją apie lietuvių (valstiečių ar kaimo gyventojų, dar vadinta liaudies) įvairiais laikotarpiais dėvėtą kasdienę ir išeiginę aprangą, aptarti išryškėjusius senųjų aprangos pavadinimų vartojimo klausimus.

Straipsnio tikslas – nagrinėti lietuviškumą reprezentuojančius vaizdinius, kuriuos pirmame nelegaliame lietuviškame laikraštyje Aušra1 (1883–1886) iškėlė publikacijų autoriai, jų kultūrines prasmes ir ryšį su to meto moksliniais kontekstais. Straipsnis atskleidžia, kad praeitis, kaip ir kalba, ir daba (kultūra) yra Aušros autorių pasiūlyti lietuviškumą išreiškiantys teminiai laukai ir lietuviškumo vaizdinių kultūriniai ištekliai, dalyvaujantys kuriant lietuvių pasakojimą ,,apie save”. Jie įprasminami skirtingai. Tačiau XIX a. protodisciplininis ir konceptualus kalbotyros, istorijos ir etnologijos bei antropologijos integralumas suponuoja jų vidines sąsajas. Straipsnyje taip pat keliama mintis, kad miško ir piliakalnio vaizdinių prasmių gilumoje glūdi socialinės kultūrinės evoliucijos idėja ir kultūros kaip dinamiško reiškinio samprata.

Susidomėjimas piligrimyste Šv. Jokūbo keliu nuosekliai auga. Kai kurie piligrimai savo piligriminę kelionę kartoja ne vieną kartą. Kyla klausimas, kokios piligrimystėje glūdinčios vertės ir motyvai skatina šiuolaikinį Vakarų visuomenės gyventoją keliauti į daug išteklių, pavyzdžiui, laiko, pinigų, ištvermės, reikalingą kelionę. Šio darbo tikslas – etnografiškai ištirti šių laikų piligrimo, keliaujančio Šiauriniu Šv. Jokūbo piligrimų maršrutu, motyvus ir kelionės patirtis. Darbe aprašomos kelionės metu išgyvenamos patirtys, maršruto specifika, analizuojama, kaip piligrimai konstruoja santykį su kitais piligrimais, taip pat su platesniąja viso kelio piligrimų bendruomene, ir kiek šis ryšys yra svarbus sudėtingoje piligriminėje kelionėje.

Straipsnyje, remiantis lauko tyrimų duomenimis, nagrinėjami šiauriniame Teherane gyvenančių iraniečių ritualinio mandagumo ta’ârof samprata bei praktikos ir jo raiška tarpkultūrinėje komunikacijoje. Analizuojama, kaip šiuolaikiniai iraniečiai suvokia ritualinį mandagumą, kokios ritualinio mandagumo praktikos sutinkamos dažniausiai, ar iranietiškojo mandagumo konfigūracija yra stabili pasikeitus kultūrinei aplinkai. Šiuolaikinės visuomenės ritualinio mandagumo tyrimui pasitelkiama įvaizdžio (ang. face) išsaugojimo teorija, taip pat straipsnyje remiamasi iraniečių įvaizdžio bei diasporos tyrimų duomenimis. Atliktas tyrimas parodo sostinės gyventojų eminį ta’ârof suvokimą, atskleidžia ritualinio mandagumo vartojimo praktikas ir parodo jo raiškos tendencijas tarp Lietuvoje gyvenančių iraniečių.