Lietuvos archeologija / Lithuanian Archaeology

In the 14th century, the Teutonic Order and the Grand Duchy of Lithuania engaged in severe armed conflicts whose central element was raids on enemy territory. Since nearly all written evidence was authored by one side in the conflict, the chroniclers of the Order, the reliability of the reports in respect to violence and cruelties is not clear. Therefore, archaeological discoveries are of great importance for understanding these wars and their reality. An instructive example is the deserted town of Alt-Wartenburg in Warmia (Barczewko near Olsztyn, Northeast Poland), which was captured and destroyed in 1354 by a Lithuanian army and afterwards abandoned. Recent research has revealed considerable traces of the town’s violent end: burnt houses, weapons, skeletons of the victims, and other traces of ravages and violence. The site and the finds are discussed against the background of the written record, the warfare of its time and region, and other archaeological witnesses of this period.

Lietuvos vėlyvųjų viduramžių – ankstyvųjų naujųjų laikų (XIV a. pabaigos – XVIII a.) senkapių kontekste išsiskiria kapai, įkasti į geležies amžiaus pilkapius. Iki šiol Lietuvoje rasta mažiausiai 400 vėlyvų kapų 26-iuose pilkapynuose, dar bent apie 25-is pilkapynus turima fragmentiškos informacijos. Ankstyviausi kapai senuose pilkapiuose datuotini XIV a. pabaiga – XV a., tačiau masine tokia laidosena tapo XVI–XVII a. Pagrindinis šio papročio sklaidos arealas yra Žemaitija ir Šiaurės Lietuva. Įranga, orientacija, įkapių komplektais šie kapai niekuo neišsiskiria iš istorinių laikų senkapių. Kapinynų sugrįžimą į senuosius pilkapynus reikia sieti su Lietuvos christianizacija. Viena vertus, iki XVI a. Lietuvos provincijos gyventojų evangelizacija nebuvo intensyvi, todėl neįsitvirtino laidojimas bažnyčių šventoriuose ir krikščioniškos apeigos. Kita vertus, Reformacijos ir ypač Kontrreformacijos laikotarpyje sutankintas bažnyčių tinklas, išaugęs Bažnyčios spaudimas laikytis krikščioniškų laidojimo apeigų bei lupikiški mokesčiai už jas, krikščionybės autoriteto stoka galėjo skatinti gyventojų priešiškumą. Jiems teko ieškoti nuošalesnių vietų kapinynams, ir jas kai kurios bendruomenės rado senuose pagoniškuose pilkapynuose.

Straipsnis skirtas aptarti iki šiol Lietuvoje detaliau nenagrinėtam antriniam daiktų panaudojimui. Pavyzdžiu pasirinkti geležies amžiaus pentiniai kirviai ir kapliai, kurie buvo deformuoti ir perdaryti, pakeičiant jų funkciją. Nepaisant korozijos, atrodo, kad tiek kirviai, tiek kapliai prieš persukimą buvo naudoti. Kirvių ir kaplių gamybos technologija panaši, o juos persukti nesunku. Tačiau vargu ar galima šį veiksmą paaiškinti tik praktiniais motyvais. Straipsnyje bandoma išaiškinti galimas tokios transformacijos priežastis. Persukti kirviai ir kapliai nagrinėjami kaip žmogaus elgsenos pavyzdžiai, atskleidžiantys ne tik funkcinius, bet ir socialinius, komunikacinius bei psichologinius antrinio daikto panaudojimo aspektus.

The SE Baltic Bronze Age is characterized by a lack of indigenous metalwork traditions as it had been a time when metal finds were predominantly imported or were cast locally, but in foreign styles. This paper analyses the bronze casting remains found in the SE Baltic and discusses the role of these production sites within a wider European network. Through typological identification of the negatives in casting moulds, we assess predominantly Nordic artefact casts, in which the production of KAM (Kel’ty Akozinsko-Melarskie) axes was distinguished at a higher frequency. We hypothesize that several coastal regions were temporarily settled by people of Nordic origin who participated in an exchange with local SE Baltic communities via itinerant bronze production. Foreign settlement areas as indicated by stone ship burials are known in Courland and S Saaremaa as well as in N Estonia and the Sambian Peninsula. From these territories, further communication was developed with local communities settled mostly in enclosed sites in coastal areas and inland, in the vicinity of the River Daugava, the SE Latvian and NE Lithuanian uplands, and the Masurian Lakeland.