Lietuvos istorijos institutas

Straipsnyje nagrinėjamas iki šiol netirtas klausimas: kaip 1582 m. pabaigoje Kauno mieste buvo įvestas Grigaliaus kalendorius? Skurdžios šaltinių žinios liudija, kad Kauno miesto savivaldos institucijos oficialiojoje raštvedyboje naująjį Grigaliaus kalendorių perėmė iš karto, t. y. 1582 m. spalio 15 d. Įprastas Julijaus kalendorius buvo giliai įsirėžęs ne tik į paprastų miestiečių, bet ir į savivaldos raštininkų sąmonę ir atmintį, todėl jie ir vėliau kartais skirdavo „naująjį“ ir „senąjį“ kalendorius, bet jokių nepasitenkinimo ženklų, peraugančių į pasipriešinimą naujam laiko skaičiavimui (Vilniaus ortodoksų atvejis), ar net atvirus neramumus, kokie 1584–1589 m. vyko Rygoje, šaltiniuose aptikti nepavyko. Todėl daroma išvada, kad Kaune Grigaliaus kalendoriaus recepcija buvo sklandi ir nesukėlė jokių karštų kontroversijų.

Lietuvos ir kaimyninių šalių istoriografijoje Stačiatikių bažnyčios struktūros paskiruose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionuose kaip pagrindinis tyrimų objektas pasirenkamos labai retai. Šiame straipsnyje aptarsime vieno regiono – Smolensko žemės – bažnytinius pareigūnus (vyskupus, vienuolynų archimandritus ir igumenus, cerkvių dvasininkus – šventikus ir diakonus) 1395–1514 m., kai šis regionas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Dėmesys bus telkiamas į tris aspektus: Stačiatikių bažnyčios pareigūnų atsiradimo Smolensko žemėje laiką,

The exiles of Smolensk Voivodeship, who moved from Moscow territories occupied by the Grand Duchy of Lithuania in the late seventeenth century and established in currently ethnic part of Lithuania, in the eighteenth century were faced with the issues of socio-economic integration, relocation of institutions of self-government and preservation of their functionality. Although the Sejm of the Commonwealth of Both Nations through the Constitutions put considerable efforts to legitimize the disposition of property intended for the exiles, and ultimately recognize it as private property, this had to be done quite periodically (1699, 1703, 1717, 1775, and 1786). Similarly, the Sejm of the Commonwealth of Both Nations was forced to constantly remind about the need to ensure the activities of the institutions of self government of the exiles in Smolensk Voivodeship, and to legitimize the changed locations of their activities (1667, 1736,

Recent decades saw historical scholarship to pay more attention to the phenomena which were earlier considered unimportant or, in some cases, non-existent. Intimate relations between men and women who were not yet married, extramarital affairs, cohabitation, etc. were rediscovered and reassessed as indispensable to the more accurate understanding of the formation of marriages, families and

Augusto III valdymo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko atkaklios kovos tarp didikų grupuočių. Didikų giminės dėjo pastangas patraukti į savo pusę bajoriją ir laimėti seimelių rinkimus. Šioje kovoje nė viena iš grupuočių negalėjo užsitikrinti dominuojančios padėties, kadangi, vos pajutusios kylančią vienos didikų giminės jėgą, imdavo telktis mažiau įtakingų giminių koalicijos. Tokia taktika sudarydavo sąlygas ne tik užkirsti kelią vienos giminės dominavimui, bet ir atverdavo galimybes laimėti rinkiminėse kampanijose į Abiejų Tautų Respublikos Seimą ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą. Straipsnyje, remiantis 1746 ir 1752 metų didikų grupuočių rinkimų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą planais bei 1752 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo rinkiminės kampanijos dokumentacijos analize, išryškinamos konkrečios politinės grupuotės susiformavimo priežastys, jos tikslai, struktūra, veiklos strategija bei šios strategijos efektyvumas. Prieinama prie išvados, kad Augusto III valdymo laikotarpiu įsitvirtino praktika prieš kiekvienus rinkimus sudaryti konkrečiame seimelyje galimų būti išrinktų kandidatų sąrašus. Tokie sąrašai buvo sudaromi tiek deputatų rinkimams į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiąjį Tribunolą, tiek ir pasiuntinių rinkimams į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. Palaipsniui įsitvirtino visuotinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelių kontrolės sistema.

Istoriografijoje teigiama, kad 1387 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduolio žemėms tapus krikščioniškomis, šioje valstybėje prasidėjo europeizacijos procesas. Tačiau menkai atsižvelgiama į jos politinio branduolio ir periferinių regionų, kuriuos sudarė rusėniškosžemės, skirtumus. Straipsnyje tiriama, ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškose žemėse europeizacijos procesas išties prasidėjo po 1387 m. Taip pat analizuojama, kuriam Europos regionui ar regionams būtų galima priskirti šias žemes. Straipsnyje aiškinsimės, kaip XIII–XVI a. buvo suvokiama Europa ir kokie pokyčiai tuo metu vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėniškose žemėse.

The article is dedicated to the research of the private correspondence of inhabitants of local voivodeships in the Grand Duchy of Lithuania in the period between the end of 1794 and the first three quarters of 1795. The aim of the article is to see the reactions of state or powiat officers, regular nobles, bishops, lower ranking clerics and friars, university professors and military officers towards changes the that were eliminating the statehood and to reveal general tendencies of the letters. The letters that mention political changes in the Grand Duchy of Lithuania at the end of the year 1794 to the first three quarters of 1795 are not many – 24 pieces. Most of the letters were written from rural areas, provincial towns and boroughs, 5 letters are from Vilnius and 3 from Grodno. Sometimes the letters mention the Supreme Board of the Land, the Russian imperial institution, which then had taken over the governance. In very seldom cases the fact of swearing oath to the Empire is mentioned. The topic of loyalty to the new government is also rare, mostly when talking about communication with the newly formed administration or officers of the foreign army. The letter that stands out is the one by Feliks Warzyński, the flagbearer of Samogitia and elder of Tirkšliai, the text of which is addressing the breaking of the law during a dietine. The most common topic of private correspondence is the factor of the Russian Imperial army. The authors that wrote on these topics mention taxes, supplying of food and feed, lootings, and the options of protecting their possessions. The letters mention pursuit of favour from the top military leadership and commanders of units. This was a pragmatic, situation based pursuit. The reverberations of the 1794 uprising of T. Kościuszko are not ample in the private correspondence. Residents of the Grand Duchy of Lithuania complained and pleaded, for themselves or their relatives, regarding their status of prisoners, also property and food taken by the military in the course of the uprising. The style of most letters is sufficiently calm and business-like, although sometimes bursting with sadness, hopelessness and uncertainty. Sometimes they tell of the very situation of this deep crisis, mentioning the devastation of the land, hunger and difficulty in communicating.

The aim of this article is to establish which events of greater historical impact and in what manner affected the community of the Lithuanian Friars Minor Conventual. The article attempts to uncover what historical events were noticed, how they were reflected and thus inscribed in the collective memory of the Conventual Franciscans based primarily, but not exclusively, in Vilnius. The principal object of this investigation is the Memoriale of the Friars Minor Conventual that began to be compiled in 1702 by fr. Antoni Gumowski and received its final shape at the hands fr. Antoni Niewiarowski in 1842. This manuscript is kept at the Lithuanian State Historical Archive (f. 1135, ap. 20, b. 669). It includes miscellaneous materials relating to the culture of memoria as was practiced at the convent of Vilnius. For the sake of comparison, the information contained in the necrologies of the Valkininkai convent has also been used. The idea is, that memorial books containing detailed biographies of famous friars broke out of the limits of being a strictly necrological commemoration and approached to chronicling contemporary events. The local collective identity of the Vilnius Friars Minor Conventual rested on the memory of the Franciscan martyrs of Vilnius (fourteenth century) and the first two bishops of Vilnius, who were Franciscan friars themselves: Andrzej Jastrzębiec (1388–1398) and Jakub Plichta (1398–1407). The description of events and the enumeration of the names of friars of the fifteenth sixteenth centuries indicate that all this data was transmitted through the mediation of written records and notes. The 1610 fire of Vilnius may be viewed as the oldest event inscribed in the living memory of the early eighteenth-century Franciscan community. Other events that became seared into their collective memory are the mid-seventeenth century Muscovite invasion, the Swedish occupation of Vilnius in 1702, the great pestilence of 1710, and the First Partition of the Polish-Lithuanian Commonwealth. All these events of greater historical significance provided stimulus to produce a number of detailed descriptions of local events as lived through by the local Franciscan communities and individual friars. Their experiences range from a collective dislocation of communal life to the individual martyrdoms. The Vilnius Memoriale also describes events related to the Russian imperial policy in a matter-of-fact fashion, allowing a reader to draw conclusions as to the policy of interference, control and the eventual suppression of monastic communities and their convents.

Straipsnyje analizuojamas Abiejų Tautų Respublikos diplomatijos funkcionavimas santykiuose su Rusija 1711–1763 m. Pradinė chronologinė riba susijusi su Marcijono Dominyko Valavičiaus (Marcjan Dominik Wołłowicz) pasiuntinybe pas Petrą I, užbaigusia XVIII a. pradžios Lietuvos separatistinio diplomatinio veikimo laikotarpį. Atsižvelgiant į didesnį Lietuvos suinteresuotumą santykiais su Rusija, buvo sugrąžinti Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendros užsienio politikos vykdymo principai. Šių principų įgyvendinimo išraiška buvo Lietuvos kanceliarijoje rengiamos instrukcijos ir kiti pasiuntinybių dokumentai, didesnis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansinis indėlis aptarnaujant diplomatinius santykius su Rusija, taip pat tradicinis lietuvio, kaip privalomo kiekvienos misijos nario, dalyvavimas. Nuo 1711 m. iki 1763 m. buvo stengiamasi šių principų laikytis, nors pasitaikė išimčių, kaip kad išskirtinai lenkiškos Jakubo Dunino misijos atveju. Bendros užsienio politikos principo patvirtinimas yra straipsnyje plačiai aptariamos 1740 m. ir 1743–1744 m. Lietuvos stovyklininko Ignoto Oginskio pasiuntinybės. Nors vykdytos Lietuvos didiko, kuriam asistavo Karūnos atstovas, šios pasiuntinybės sprendė bendrus Respublikos reikalus. 1740 m. I. Oginskis siekė gauti kompensacijas už nuostolius, Abiejų Tautų Respublikos patirtus Rusijos kariuomenei 1738–1739 m. žygiuojant per pietrytines Respublikos vaivadijas, bei užkirti kelią panašiai praktikai ateityje. Po trejų metų vykusioje pasiuntinybėje taip pat rūpinosi gauti kompensacijas už nuostolius, Respublikos patirtus nuo caro kariuomenės Rusijos–Turkijos karo kampanijų metu, tačiau tuo metu į pirmąjį planą iškilo kiti klausimai: Kuršo kunigaikštystės sosto reikalai, susiję su Ernesto Jano Birono turėtų titulų ir pareigybių netekimu; 1740 m. įvykdytos Rusijos ir Osmanų imperijos sienos delimitacijos metu iš Respublikos atplėštų teritorijų sugrąžinimo klausimas bei Podolėje 1739 m. paliktos rusų amunicijos ir artilerijos įrenginių, neigiamai veikusių Respublikos santykius su Turkija, išgabenimo sunkumai. Šias problemas papildė Katalikų Bažnyčios padėties Rusijoje (konkrečiai – Rygoje) klausimai ir stačiatikių padėtis Respublikoje. Kiekybiniu aspektu dominavo ginčai dėl teritorijų ir jose gyvenančių žmonių. Per šias dvi ilgalaikes diplomatines pasiuntinybes, kurios 1740 m. truko 5 mėnesius, o 1743–1744 m. – daugiau nei 10 mėnesių, I. Oginskis, remiamas gerus ryšius Sankt Peterburgo dvare turėjusios savo žmonos Elenos Oginskytės- Oginskienės, nedaug tepasiekė. Rusijos nuolaidos ginčytinais klausimais buvo labai mažos, apsiribota tik abipusiu draugiškumu. Sėkmė lydėjo tik reikalavimą išvežti rusų amuniciją iš Podolės. I. Oginskio pasiuntinybė taip pat užvilkino Rusijos pastangas išrinkti naują Kuršo kunigaikštį ir nepasidavė spaudimui pripažinti Rusijos valdovams imperatoriaus titulą. Dvi I. Oginskio pasiuntinybės rodo Karūnos ir Lietuvos bendros diplomatinės praktikos santykiuose su Rusija suaktyvėjimą. Antrojoje Augusto II valdymo pusėje bei valdant Augustui III organizuotose diplomatinėse misijose svarbiausią vaidmenį atliko lietuviai, atstovaudami visos Abiejų Tautų Respublikos reikalams ir oficialiuose pasisakymuose vengdami iškelti partikuliarinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus. Tačiau vien savo buvimu pabrėždavo akivaizdų Respublikos padalijimą į dvi tautas, kuo pasinaudojo rusų diplomatija, veikdama pačioje Respublikoje. I. Oginskis nebuvo paskutinis lietuvis ar su Respublika susijęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnas, atstovavęs Abiejų Tautų Respublikai Rusijoje. Septynerių metų karo laikotarpiu diplomatiniai Respublikos ir Rusijos santykiai suintensyvėjo. Paskutinysis pasiuntinys Rusijoje, nominaliai susijęs su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, buvo Livonijos pakamaris Jonas Jurgis Borchas (Jan Jędrzej Borch).

Straipsnyje aptariama, koks buvo jėzuitų požiūris į Sapiegų giminės hegemoniją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokia buvo ir kaip kito jėzuitų nuostata bei veiksmų taktika XVII a. paskutiniame dešimtmetyje – XVIII a. pirmajame dešimtmetyje, kai Lietuvą sukrėtė vidaus konfliktai, amžių sandūroje peraugę į vidaus karą. Remdamasis jėzuitiškais archyvais, autorius analizuoja: 1) Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir Vilniaus akademijos ginčą 1691–1693 m., kurio šerdis buvo nesutarimai dėl vyskupo, kaip Akademijos kanclerio, prerogatyvų ir jo valdžios studentams; 2) sunkią vienuolių padėtį ginčijantis Vilniaus vyskupui ir Lietuvos didžiajam etmonui bei Vilniaus vaivadai Kazimierui Jonui Sapiegai; 3) jėzuitų požiūrį į antisapieginę opoziciją bei jėzuitų veiksmus, kai grupuočių konfliktas Lietuvoje peraugo į vidaus karą, netrukus susiliejusį su Didžiuoju Šiaurės karu. Autorius pabrėžia jėzuitų priklausomybę nuo Sapiegų, kurie ne tik finansiškai rėmė ordino institucijas, bet ir turėjo galingą spaudimo įrankį – galimybę manipuliuoti skirstant kariuomenei pastovius ir žiemojimo vietas dvaruose bei renkant hibernos mokestį. Straipsnyje pastebima, kad jėzuitai prisidėjo prie Lietuvos didžiojo etmono ir jo giminės prestižo ir šlovės kūrimo, todėl Sapiegoms nepalanki bajorija įtarinėjo jėzuitus simpatizavimu Sapiegoms. Tai lėmė blogus jėzuitų santykius su antisapiegine opozicija, vadinamaisiais respublikonais. Tik tada, kai 1700 m. lapkričio 18 d. Sapiegų pajėgos buvo sumuštos Valkininkų mūšyje, jėzuitai buvo priversti ieškoti naujų globėjų, stengėsi užmegzti ryšius su pagrindiniais respublikonų vadais.