Straipsnyje aiškinamasi, kaip valstiečių savivalda veikė pobaudžiavinį kaimą. Analizei pasirinkti trys kaimo kismo aspektai, svarbūs dėl įtampų ir konfliktinių situacijų, kylančių kuriant naujus buvusių baudžiauninkų santykius su valdžia ir savivaldos pareigūnais. Remiantis
pranešimais apie nesankcionuotus viršaičių ir kaimo seniūnų perrinkimus, valstiečių prašymais valdžiai ir skundais, kuriuose viršaičiai kaltinami įvairiais piktnaudžiavimais, parodoma, kad pobaudžiavinis kaimas demonstravo pasirengimą spręsti apie išsirinktos valsčių valdžios tinkamumą ir įvertinti jos veiklą. Nagrinėjama valsčiaus raštininko sociokultūrinė pozicija, nederanti su jo neaukštu socialiniu statusu, priklausymu nuo taikos tarpininko ir draudimu šias pareigas Vakarų gubernijose užimti katalikams. Atkreipiamas dėmesys į feodalinės pastotės prievolės virtimą smulkiu verslu, tapusiu rimtos valstiečių ir žydų konkurencijos objektu ir savivaldos pareigūnų